Bėgikė M.J.Morauskaitė: apie sportininko kasdienybę, sutartį su velniu, „gerą vakarėlį“ ir olimpinę svajonę
Modesta Morauskaitė | Scanpix nuotr.
„O sezonas prasidėjo su fanfaromis“, – nuoširdžiai nusijuokė bėgikė Modesta Justė Morauskaitė, pradėjusi pokalbį su sportas.lt po pasirodymo pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kuriame fanfarų nebuvo... Teisingiau pasakius, jos buvo, tačiau skambėjo ne lietuvaitės garbei.
Pasaulio pirmenybių 400 m pusfinalyje ji finišavo per 52,19 sek. ir finišo liniją kirto septinta. Tarp stipriausių planetos šios distancijos bėgikių M.J.Morauskaitė užėmė 21-ą vietą.
O sezonas, kaip jau buvo minėta, prasidėjo su fanfaromis: gegužę „World Athletics“ Kontinentinio bronzinio turo varžybose M.Morauskaitė 400 m įveikė per 50,49 sek. ir puse sekundės pagerino Agnei Šerkšnienei priklausiusį Lietuvos rekordą. Birželį lietuvė „World Athletics“ Kontinentinio auksinio turo varžybose išplėšė auksą (51,34 sek.), vos po kelių dienų M.Morauskaitei pavyko antrą kartą karjeroje išbėgti iš 51 sekundės – 50,93.
Žinoma, į pasaulio pirmenybes M.Morauskaitė žvelgė su didelėmis viltimis.
„Nemeluosiu, važiavau į pasaulio čempionatą su tam tikrais lūkesčiais, – sakė 26-ų M.J.Morauskaitė, jau atslūgus emocijoms po pirmenybių. – Sunku jų sau nekelti, kuomet sezonas klostosi taip puikiai ir žinai, kad poilsio pakankamai laukia tarp kvalifikacinių ir pusfinalio bėgimų – net pustrečios dienos. „Atsistatymui“ laiko daugiau nei per akis bet... Labai džiaugiausi įveikusi pirmąjį kvalifikacinį etapą. Tačiau nepagalvojau, kad gali būti per didelis noras ir nekantrumas bėgti ir parodyti tai, ką rodžiau visą sezoną. Tai man ir pakišo koją. Sudegiau“.
Pasak sportininkės, psichologinis „perdegimas“ atsiliepė pusfinalio bėgime. „Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas įvyko, kodėl, kaip, – sakė M.J.Morauskaitė. – Tik praėjus dienai supratau, kad visas tas dvi dienas aš tiesiog degiau noru greičiau pasirodyti vėl stadione, vėl bėgti tarp stipriausių pasaulio merginų. Ir kas galėjo pagalvoti, kad iš per didelio noro gausis atvirkščias variantas. Bet kiekvienas sezonas yra nauja pamoka, nauja patirtis, kurią aš ir toliau nešiuosi su savimi“.
– Sugrįžkime dar į sezono pradžią? Prie tų rezultatų, kurie džiugino? Ką tuomet jautei, kai antraštėse mirgėjo tavo pavardė?
– Tai buvo labai įpareigojanti sezono pradžia. Bet jaučiausi tarsi akmenį nuo širdies nusiridenusi. Nes pagaliau atėjo mano laikas. Jaučiau, kad pagaliau visas sunkus darbas bei aukos atsiperka. Džiaugiausi, kad tikrosios mano galimybės pasirodė būtent šiais metais.
– Apie aukas, pakalbėkime apie jas: juk neretai galvojama, kad sportininkų gyvenimas – smagumėlis. Pasitampote, pabėgiojate, na, OK, štangą pakeliate, ir tiek... Bet realybė juk kitokia? Tavo darbas – ne „nuo aštuonių iki penkių“. Tai – darbas „24/7!
– Tikrai taip!
– Ar galime pasverti viską, kas buvo paaukota vardan sporto?
– Pabandykime. Teko išvykti gyventi į kitą šalį (lengvaatletė treniruojasi Ispanijoje, jos treneris – Rafaelis Blanquer Alcantudas, kuomet būna sugrįžusi į Lietuvą, darbuojasi su Erika Žiupkiene ir Martu Skrabuliu, – aut.past.) – paaukotas laikas su šeima. Teko paaukoti ir visus savo ekstremalius pomėgius – snieglentės, jėgos aitvarai, vandenlentės. Tai buvo nustumta į patį tamsiausią kamputį. Kurį laiką dėl to labai skaudėjo, nes tai yra mano gyvenimo dalis, juk tėtis tuo užsiima, šeima tame verda. Sunku visame tame nedalyvauti. Bet juk reikia kažką aukoti vardan aukštesnių rezultatų, reikia aukoti, jei nori įgyvendinti savo tikslus. Paaukotas buvo ir laikas su draugais, o dar paprasčiau, turbūt, galima būtų pasakyti, kad buvo paaukotas tasai paprasto žmogaus gyvenimas. Jo mano darbotvarkėje nėra, nes mano darbas, kaip pats minėjai, trunka 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Nuo ryto iki vakaro turiu save stebėti, prižiūrėti, o poilsis yra viena svarbiausių mano paros dalių. Poilsis yra svarbus, jei nori atlikti savo darbą kokybiškai stadione ar salėje. Dar ir valgyti negaliu bet ko... Negaliu su draugais išeiti į barą trečiadienį... Visi tik ir šaukia „Oi, varom, varom...“
– Trečiadienio vakarą į barą? Prabanga!
– (juokiasi) Niekas juk nesako, kad reikia į tą barą eiti dvyliktą valandą nakties. Galima nueiti ir septintą vakare (toliau juokiasi). Bet kokiu atveju, to aš sau leisti negaliu. Taigi, aš neturiu laiko tam, kas kitiems atrodo klasikinis kasdienis dalykas. Man jau čia reikia atostogų tokioms privilegijoms – tik po sezono galiu sau leisti šiek tiek atsipalaiduoti ir būti paprastu žmogumi. Tikiu, kad daugeliui sportininko gyvenimas gali pasirodyti rožėmis klotas, toks paprastas – pakeliauja, stovyklos, šilta, štai, kažkas Ispanijoje gyvena, visokie masažai... Bet nėra daug žmonių, kurie tikrai žino visą sportininko „vidaus virtuvę“. Juk mūsų stovyklos – ne atostogos. Mūsų stovyklos yra skirtos atlikti visą juodą darbą. Tai yra alinančios stovyklos, kuriose tenka varyti save iki „negaliu“. O ir pasiekęs tą „negaliu“ darai toliau. Masažai? Tai tikrai nebūna pati laukiamiausia dienos dalis, nes kūnas būna pavargęs, raumenys pavargę, o ten reikia ir su adatėlėmis pasisveikinti... Tai ar tikrai tasai gyvenimas mūsų yra rožėmis klotas? Nemanau.
– Pačiai teko rinktis tarp lengvosios atletikos ir snieglenčių sporto. Esi pirmoji Lietuvos snieglenčių sporto čempionė... Paauglystėje esi dalyvavusi net tarptautinėse varžybose.
– Tais laikais snieglenčių sporte nebuvo labai daug merginų. Lietuvos čempionate būti pirmai iš trijų? Na? Gal tiesiog pavadinkime mane viena pirmųjų merginų Lietuvos snieglenčių sporte. Titulų aš čia nelabai vaikausi. Kuomet nėra konkurencijos, tasai titulas nėra labai saldus. O pasirinkimas tarp sporto šakų nebuvo sunkus. Lengvoji atletika užėmė pirmą vietą mano sportų sąraše nuo pat pirmosios dienos. Kad ir kaip man patiko snieglentės, kad ir kaip man patiko jėgos aitvarai, lengvoji atletika užėmė ypatingą vietą mano širdyje. Šio sporto jausmas yra ypatingas. Sunku tai apibūdinti. Jei būčiau turėjusi rinktis pagal naudą, gal reikėjo žiūrėti į snieglentes – mažesnė konkurencija, didesnės galimybės užimti aukštesnes pozicijas. Bet aš rinkausi ne naudą, rinkausi tai, ko geidė širdis. Pasirinkau ir visi kiti sportai liko sandėliuke.
– Ar visada buvai patenkinta savo karjera?
– Negaliu pasakyti, kad esu buvusi didelėje „duobėje“, bet tikrai yra buvę momentų, kuomet atrodė, kad rezultatai neparodo mano galimybių. Pavyzdžiui, nuo 2019-ųjų vasaros sezonais man niekaip nepavykdavo prisijaukinti 400 metrų distancijos. Niekaip negalėdavau atrasti savo ritmo, savo bėgimo. Todėl rezultatas visiškai nekito, jis negerėjo. Tai buvo sunkus momentas – rezultatas nei pirmyn, nei atgal. Žinojau, kad treniruotėse viskas yra gerai, nėra traumų, specifinių trukdžių, kurie galėtų neleisti pasiekti tam tikrų rezultatų. Kartais tiesiog moji rankomis ir atsidūsti: „Neina, nepramuša“. Tais metais, kai viskas stovėjo vietoje, buvo kilusių įvairių minčių. Suprantu, kad daugelis galvoja, kad sportininkai savo gyvenime neturi tų demotyvacinių dienų. Suprantu, kad daugelis įsivaizduoja, kad nuolat esame motyvuoti, kiekvieną dieną sportuojame ir viskas labai fainai. Ne, taip nėra. Būna dienų, kai atsikeli ir nežmoniškai tingi, tau viską nežmoniškai skauda, pagalvoji, ar tau tikrai viso to reikia. Reikia ar ne, bet greitai prisimeni, kad normaliomis dienomis tau patinka daryti tai, ką darai. Baisiausia, kad ši demotyvuojanti būsena – visiškai normalu. Žiūrėk, kitą dieną atsikeli ir, atrodo, gali kalnus nuversti.
O kalbant apie tas „duobes“ toliau – žiemos sezonais man sekdavosi geriau. Toks jau tas mano balansas buvo (juokiasi) – vasarą viskas sunkiau, o žiemą sugrįžtu su trenksmu. Patrindavau rankomis – „Na, vasarą jau irgi bus gerai, juk taip gerai varau“. Pažvelkite į mano praėjusią vasarą ir pamatysite, kaip ten ėjo (šypsosi). Teko imtis plano B – griebėm bėgimą su barjerais. Visai gerai sekėsi. Bet „barjerai“ nėra mano pagrindinė rungtis. Krito mano asmeniniai rezultatai, bet pasitenkinimo savimi jie man nesuteikė. Todėl labai džiaugiausi šiais metais įvykusiu lūžiu. Po žiemos sezono galvojau, kad turi sektis ir vasarą, bet mintis kiek pristabdžiau, nes jau žinojau, kai tik pagalvoju, tai šnipštas ir gaunasi. Todėl į vasaros sezoną žengiau nekeldama sau didelių lūkesčių. Pasakiau sau „Dirbk, dirbk, ir ateis diena, kai to darbo rezultatą pamatys visi“.
– Pagaliau pavyko susidėlioti psichologinius niuansus.
– Taip, manau, kad pavyko dėl patirties. Jau supratau, kad nesvarbu, kiek metų sportuoji, bet kiekvienas sezonas atneša savo pamokas, kurias privalai išmokti. Kai kuriuos dalykus tenka „kartoti“ – suprasti iš naujo, keisti. Treniruotės nebūna identiškos. Jei su treneriu matome, kad kažkas neveikia, keičiame kryptį, sistemą. Pasirengime yra daug žaidėjų, bet psichologija – vienas svarbiausių.
– Ar prieš šį vasaros sezoną buvo daryti kokie nors pokyčiai treniruotėse?
– Šįkart turėjau kur kas mažiau laiko pasirengimui, nes žiemos sezoną baigiau tik kovo pabaigoje. Dažniausiai po žiemos sezono leidžiu sau pailsėti bent savaitėlę, kad atsigautų ne kūnas, bet ir smegenys nuo viso streso. Todėl šiais metais mano pasirengimas vasarai truko tik pilną balandžio mėnesį. Įprastai pasirengti sezonui yra rengiamas šešių savaičių ciklas. Šįkart treneris turėjo viską suspausti į keturias savaites. Tai buvo didelis pokytis. Nežinojome, kaip reaguos mano organizmas, ar pavyks išpildyti visą programą be skausmų ir traumų. Viskas pavyko. Bet tada nežinojome, kiek laiko po tų keturių savaičių man prireiks „įeiti į varžybinę formą“. Čia buvo klausimas, kuris nedavė ramybės. Pasirodo, ilgai neužtrukome. Tai buvo šiokia tokia nežinomybė, tačiau joje nekyla ir dideli lūkesčiai – supranti, kad tai vykstą pirmą kartą tavo karjeroje, nežinai, ko gali tikėtis, todėl „bus kaip bus“.
– Modesta, 400 metrų – tai košmariška distancija...
– (juokiasi). Nori paklausti, kodėl ją pasirinkau?
– Taip!
– Atvirai? Kai ją pasirinkau, aš nežinojau, kur kišu savo snapą. Kiek man ten buvo? Dvylika... Gal trylika. Viskas prasidėjo nuo 60 ir 100, kartais subėgdavau 200 metrų. Bet vienose varžybose pabandžiau 400 metrų distanciją. Buvo neblogas rezultatas. Ir viskas. Prilipo. O vaikystėje dar ir realiai nežinai, kam pasirašai tokiais atvejais. Nesupranti, kad parašą padėjai ant sutarties su velniu (juokiasi).
– Koks yra tasai jausmas bėgti 400 metrų?
– Sakykime, pirmi 200 metrų – nieko sudėtingo. Nebėgame 100 proc. nuo pirmojo žingsnio. Fiziškai tiesiog būtų neįmanoma to padaryti. Turi bėgti 85-90-95 proc. jėgos – čia jau kiekvienas renkasi pagal savo galimybes. Sunkiausia prasideda, kuomet iki finišo lieka 150 metrų. Pasijaučia lengvas nuovargis. Supranti, kad jau dabar turi pradėti bėgti pats, nes pirmą distancijos dalį tu tiesiog leidai, kad tave neštų kojos. Tu tik kontroliavai greitį. Lieka 150 metrų – privalai pradėti dirbti. Turi keisti pavaras, didinti apsukas. Pati sunkiausia dalis – paskutiniai 50-30 metrų. Kojos sunkios. Įsivaizduokite, kad „non stop“ laiptais lipate į šešioliktą aukštą. Maždaug dešimtame aukšte atrodo, kad kojos nebekyla. Tai likus tiems 30 metrų iki finišo jausmas maždaug toks ir yra, tik dar padauginkime iš penkių. Tie 30 metrų būna ilgiausi gyvenime... Bet kuo organizmas yra geriau paruoštas, tuo tie metrai sunkesni. O prasčiausia savijauta yra maždaug prabėgus 3-4 minutėms po finišo. Tuomet pareina visas nuovargis, galva sukasi, ją skauda. Kaip čia paaiškinus tiems, kurie nesportuoja? Jausmas? Kaip atsikėlus po gero gero gero vakarėlio! Galva plyšta, šviesa erzina akis, pykina, negali daryti staigių judesių. Organizmas tarsi apnuodytas. Labai sunku. Bet tas jausmas praeina, o tu stovi ir galvoju „Nu, šiaip faina buvo“.
– O kaip būna, kai būtent šis „Šiaip buvo faina“ neateina? Kaip jautiesi, kai tiek atiduodi, o trokštamo rezultato nėra?
– Čia jau viskas priklauso nuo patirties. Juk ir treniruočių procese nebūna, kad viskas eina tarsi iš pypkės. Nebūna taip, kad kiekvieną dieną tau pavyksta pasiekti rezultatus, kuriuos treneris tau užrašė ant lapelio. Būna dienų, kai svoris, kurį kėlei vakar, šiandien sveria penkis kartus daugiau. O kitą dieną, atsikeli, darai tą patį, o tas svoris – kaip pūkelis. Todėl ir varžybos nėra lygu varžyboms. Štai, Lenkijoje buvo nauja patirtis – du bėgimai per tris dienas. Pirmas bėgimas per 51,34 sek., o antrasis per 50,93 sek. Trys dienos, du visiškai skirtingi startai. Po pirmoji bėgimo savijauta buvo tragiška, labai blogai jaučiausi, galva sukosi. Po antrojo, kuris buvo greitesnis, savijauta buvo pasakiška. Viskas priklauso nuo dienos: kaip jautiesi, kaip lydi sėkmė, kaip bėgasi. Faktorių labai daug. Tai – patirtis. Vienas blogas tavo startas neapibūdina tavęs kaip sportininko. Jei kartą blogai pasirodei, tai nereiškia, kad esi blogas sportininkas, kad negali parodyti aukštų rezultatų. Suprask, tai tiesiog nebuvo tavo diena. Nuryji, pamiršti, varai toliau, stengiesi – viskas.
– Lietuvos rekordininkė – ar tai buvo siekiamybė bandant sau kažką įrodyti?
– Rekordas nebuvo siekiamybė. Tiesiog žinojome, kad jis kris, jei visas treniruotėse nudirbtas darbas „pasirodys“ varžybose. Bet tai nebuvo beatodairiškas tikslas, žinojome, kad tai įvyks eigoje. Žinoma, visada smagu gerinti rekordus, įsirašyti save į istoriją.
– Kai sulaukei tiek dėmesio dėl rezultatų – olimpinė tema darosi aštresnė?
– Ši tema visada buvo aštri... Svajonė yra. Nepavyko jos įgyvendinti pernai. Kuomet buvo pakeistos kvalifikacinės taisyklės – ne tik normatyvas, bet įvestas ir reitingas – normatyvai buvo labai pakelti. Man būtų reikėję gerinti savo asmeninį rezultatą visa sekundę. Tuomet tai atrodė labai sudėtinga. Niekada nebuvau bėgusi iš 52 sekundžių... Atrodė realiai nerealus dalykas. Šiais metais? Dabar žinau, kad tą rezultatą turiu kojose, kad galiu tai padaryti. O ir pasitikėjimo savimi netrūksta. Žinau, kad turiu tai savyje. Jei šiais metais turiu greitį, galėsiu jį turėti ir kitais metais, ir dar kitais. Viskas priklausys tik nuo pasirengimo ir sėkmės. Viskas yra labai realu. Mano svajonė artėja.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
