J.Stoliarenko: apie pasikeitusį mąstymą ir skausmingą veiksmą iki teisėjo komandos, greitą pergalę, sunkius pastaruosius metus, susikurtą spaudimą ir kovotojos gyvenimą

  Las Vegase esančioje „T-Mobile“ arenoje 29-erių metų lietuvė Julija Stoliarenko (10-6-1) atidarė didžiausią šių metų MMA turnyrą „UFC 276“ ir iškovojo įspūdingą pergalę.

J.Stoliarenko vos per 42 sekundes sugebėjo atlikti savo mėgstamiausią skausmingą veiksmą – rankos laužimą – ir privertė pasiduoti 34-erių metų australę Jessica-Rose Clark (11-8).

Tai buvo pirmoji J.Stoliarenkos pergalė UFC organizacijoje per keturias kovas. Po turnyro bendraudama su užsienio žiniasklaida, J.Stoliarenko kalbėjo apie pasikeitusį mąstymą, kuris jos skausmingus veiksmus pavertė dar pavojingesniais.

„Aš kovoju jau daug metų. Mišriuose kovos menuose esu nuo 17 metų, turėjau keletą kovų MMA ir keletą džiudžitsu, kuriose gailiuosi, kad skausmingus veiksmus dariau per minkštai“, – sakė J.Stoliarenko. „Ir tie momentai, kuomet juos pralaimėjau, jie išmokė mane spausti ir spausti, kol teisėjas to nesustabdys. Dabar aš tai darau kiekvieną kartą, kai priartėju prie skausmingo veiksmo. Jeigu atlieku jį, darysiu tai iki galo, kol teisėjas sustabdys. Žinoma, kad nenoriu sutraumuoti varžovės, tačiau tai nuo jų priklauso, kada jie pasiduos. Jeigu ji nepasiduoda, aš tęsiu savo darbą“.

Tai buvo antras greičiausiai atliktas skausmingas veiksmas UFC moterų lengviausio svorio kategorijos (iki 135 svarų arba 61 kg) istorijoje. Vienintelė greičiau tai padariusi kovotoja yra Ronda Rousey, kuri 2015 m. per 14 sekundžių nugalėjo Cat Zingano.

„Tai nuostabu“, – juokdamasi sakė J.Stoliarenko, pažymėdama, kad šią naujieną išgirdo po kovos. „Buvau šokiruota. Man pačiai toks greitas pasidavimas nėra staigmena, bet kad tai pavyko padaryti UFC – tai jau kita istorija“.

Kalbėdama apie save, J.Stoliarenko atskleidė, kad pastarieji keli metai jai buvo labai sunkūs.

„Labai džiaugiuosi, kad pagaliau viskas, ką planavome, įvyko. Žinote, paskutinieji dveji metai buvo sunkūs. Iš tiesų – labai, labai sunkūs. Nuo tada, kai patekau į UFC, save pernelyg spaudžiau ir tai pakenkė. Kai pralaimėjau savo paskutinę kovą, pagalvojau – velnias, ką aš darau… Daug kalbėjausiu su treneriu ir mes nusprendėme daug ką pakeisti treniruotėse, o labiausiai – psichologijoje. Treniruotėse mes didžiausią dėmesį skyrėme tam, kaip pasitikėti savo įgūdžiais ir savimi. Anksčiau, kiekvieną kartą, kuomet žengdavau į UFC narvą, aš save pernelyg spaudžiau. Esu pirmoji kovotoja iš Lietuvos, kuri čia kovoja, todėl norėjau įrodyti, kad treniruojantis namuose, Lietuvoje, gali pasiekti aukščiausią lygį ir jame būti. Tai mane spaudė ir tai buvo blogai. Ruošdamiesi šiai kovai nusprendėme, kad reikia tai pamiršti, džiaugtis šiuo momentu ir prisiminti, kaip aš psichologiškai susidorodavau su kovomis anksčiau. Anksčiau aš mėgdavau sakyti, kad esu kovotoja, nes tai myliu ir tai darau visa širdimi. Aš visiškai pakeičiau savo gyvenimą, nors galėjau jį turėti visiškai normalų. Turiu išsilavinimą, galėjau laimingai gyventi įprastai, tačiau aš tai patraukiau į šoną ir gyvenu kovotojos gyvenimą. Visada buvo svarbiausia džiaugtis tuo, ką tu myli ir pergalės bei diržai yra tik premijos. Su tokiu mentalitetu aš ir atėjau į šią kovą – džiaugtis momentu, džiaugtis, kad esi dideliame turnyre, didelėje arenoje“, – kalbėjo J.Stoliarenko.

J.Stoliarenko prasitarė, kad kovotojos gyvenimas nėra pelningas ir kol ji nepateko į UFC, jai finansiškai padėjo tėvai.

„Kovotojos gyvenimą gyvenu ilgai. Mano istorija yra tokia, kad 2011 m. aš baigiau mokyklą ir atvykau į Kauną studijuoti dantų higieną ir tai dariau ketverius metus. Per tuos metus sutikau trenerį Donatą Uktverį ir jis mane padarė MMA kovotoja. Aš turėjau šešerių metų pagrindus karatė, bet jis viską manyje pakeitė, nuo pat pradžios sukūrė mano džiudžitsu įgūdžius, pakeitė smūgiavimą. Viskas, ką dabar žinau, yra iš jo. Po ketverių studijų metų aš turėjau išsilavinimą ir galėjau turėti gerą gyvenimą, bet nusprendžiau, kad negaliu kovoti ir kartu kažką dar daryti, nes tuomet nebūsiu sėkminga. Tais metais mano kovų rekordas buvo išties prastas, pralaimėdavau kovas, nes negalėdavau susikaupti tik į kovojimą. Mano tėvai mane labai palaikė ir jie padėjo man daugelį metų. Jeigu atvirai, kol nepatekau į UFC, jie mane rėmė ne tik emociškai, bet ir finansiškai. Būti čia man svarbu ir todėl, kad galiu pilnai save išsilaikyti ir galiu nejausti gėdos, kad vis dar imu pinigus iš tėvų“, – sakė J.Stoliarenko.