Pasitikėjimo savimi formulę atradusi I.Serapinaitė: „Manau, atėjo mano laikas“
Ieva Serapinaitė | Organizatorių nuotr.
„Tėtis – penkiakovininkas! Kai sesės buvome mažos, jis mus vesdavo į plaukimo treniruotes... Tačiau plaukimas mūsų nežavėjo, pasirinkome gimnastiką. Tada tėtis ir pastebėjo, kad blaškomės, tuoj pasakė „Pabandykite penkiakovę“, – puikiai viską prisimena šiuolaikinės penkiakovės Europos čempionė Ieva Serapinaitė.
Pati sportininkė dabar prisipažįsta, kad Europos čempionės titulas, iškovotas pernai liepą, tapo lūžio tašku, kuris pridėjo tai, ko labiausiai trūko sportinėje karjeroje – pasitikėjimo savimi. Nors Tokijo olimpines žaidynes teko stebėti per televizoriaus ekraną – ne per bet kokį, o ir per „TV3 Sport“ vaizduoklį, kuomet padėjo patyrusiems komentatoriams – sportininkė nenuleido rankų ir šį sezoną pradėjo įspūdingai. 27-ų vilnietė pasaulio taurės II-ame etape buvo ketvirta, o iš trečiojo parvežė aukso medalį.
Tačiau šįkart viską pradedame nuo prisiminimų.
„Aš sportavau, man visai patiko“, – šie tėčio žodžiai įtikino mažąją Ievą save išbandyti.
„Plaukti mokėjome, buvome stiprios po gimnastikos treniruočių, tad ir atėjome, – nusišypsojo I.Serapinaitė. – Juk mums dar nereikėjo rungtis visose rungtyse pagal amžiaus grupę. Iš pradžių tereikėjo plaukti ir bėgti. Buvome stiprios, ištvermingos, todėl skindavome pergales nuo pat pirmų treniruočių. Tai mus paskatino likti šioje sporto šakoje. Na, likau aš viena“.
– Nes penkiakovininkų treniruočių grafikas itin įtemptas?
– Šis faktorius tikrai egzistuoja, jis priverčia ne kartą susimąstyti. Paaugliai, tik pradėję lankyti treniruotes, „nebeištempia iki suaugusiųjų amžiaus grupės, nes būna per sunku išmokti viską... Ateini, pradedi bėgti, plaukti, vėliau atsiranda šaudymas, kuris, galbūt, nereikalauja tiek daug pastangų ir laiko – dabartiniai vaikai greitai „pagauna“ šaudymo techniką. Anksčiau būdavo kulkinis šaudymas, kuris reikalavo tam tikros priežiūros, specialių bazių, o dabar viskas paprasčiau, todėl sakau, kad su šaudymu susitvarkyti nesunku (šypsosi). Tačiau dar yra fechtavimas, kur nepakaks savaitės viską perprasti. Tam prireiks metų, dviejų, gal net penkerių, kad suprastumei, ką reikia daryti. Tokiame procese paauglys turi suktis nuolat – darai, atrodo, viską, tačiau spėji tikrai ne viską perprasti, nes dar reikia mokytis, į stovyklas keliauti, rengtis atsiskaitymams mokykloje ar jau universitete. Tėvai mato, koks tai yra sunkus procesas. Vieni nori, kad vaikas daugiau dėmesio skirtų mokslams, todėl užduoda elementarų klausimą – gal penkiakovė yra per daug sudėtinga.
– Pačiai teko tai pergyventi? Etapą, kai atrodo, jog nieko nespėji?
– Pirmiausia, tai yra pats sunkiausias karjeros etapas. Pamenu, dešimtoje klasėje irgi norėjau mesti penkiakovę, nes visko buvo per daug. Išvažiuodavome į stovyklas dviem savaitėms, grįždavome, o tu jau sėdi mokykloje su „skolomis“, atsiskaityti visko nespėji – grįžti į pamokas ir mokaisi naujus dalykus, kuriuos bendraklasiai jau seniai prabėgo. Tai ir sukiesi paskui visus. Sėdi pamokoje, nieko nesupranti, ieškai korepetitoriaus, kuris padėtų suprasti viską, ką praleidai. Tai buvo itin sunku. Ypač dešimtoje klasėje, kuomet laukė privalomieji egzaminai. Buvau atsakinga, norėjau gerų mokslo rezultatų, todėl šaukiau, kad mesiu penkiakovę... Bet gyvenimas toks – nenuspėjamas. „Ant tų žodžių“ tapau pasaulio jaunių čempione.
– Prisišaukei.
– Prisišaukiau. Egzaminai jau buvo išlaikyti. Varžybos – vasarą, todėl mėnesį galėjau be streso rengtis startams. Pavyko laimėti. Tada pagalvojau „Na, bet išgyvenau, nebuvo taip sunku kaip tikėjausi“. Tai mane paskatino likti kartu su penkiakove.
– Kiek viską lėmė faktas, kad ir sesė Emilija visada buvo šalia.
– Tai buvo didelis pliusas (juokiasi). Vaikystėje mes buvome ir šiek tiek konkurentės – vieną kitą norėdavome aplenkti. Tai skatino visada įrodyti savo pranašumą. Juk negalėdavau nusileisti sesei, todėl nuolat norėdavau padaryti daugiau. Tai buvo sveika konkurencija, skatinanti tobulėti.
– Ir varžybose, ir treniruotėse, ir namuose?
– Ne, konkurentės buvome tik varžybose. Treniruotėse mes buvome partnerės. Pamenu, keldavomės anksti rytais prieš mokyklą, apie pusę šešių, nes šeštą jau turėdavome būti baseine. Tai viena kitą keldavome, nes „reikia į treniruotę“. Palaikydavome viena kitą, kai būdavo sunku, o ir treniruotėse smagiau būdavo atlikti užduotis, bėgti ilgus krosus: bėgame ir šnekučiuojamės. Smagu. Vėliau sėsdavome ir generuodavome mintis apie užduotis mokykloje – tai, žiūrėk, koks rašinys užduotas, kokia kita kūrybinė užduotis. Treniruotėse visada papildydavome viena kitą, gaudavosi toks „du viename“ – ir treniruočių, ir gyvenimo partnerė.
– Gali išduoti paslaptį, kuri sunkiau keldavosi ankstyvais rytais?
– Abi (juokiasi). Buvo labai sunku. Galbūt, keldavomės ne tik dėl to, kad baseinas būdavo laisvas, o dėl to, kad likdavo ir kitos sporto šakos – fiziškai vakarais nespėdavome visko. Todėl neturėdavome kito pasirinkimo – mokslo metais plaukti reikėdavo anksti ryte. Tasai rytinis plaukimas mus „žudydavo“. Sunkiausia būdavo žiemą, kai šalta, daug sniego – atrodydavo, kad tik išlipus iš lovos reikėdavo šokti į tą šaltą vandenį. Esu kalbėjusi apie tai su plaukikais. Jie irgi panašiai jaučiasi. O aš iki šiol nesimėgauju baseine. Jeigu išvažiuoju atostogauti ir ten yra baseinas, aš niekada į jį nelipu.
– Bet bent patikrini, ar jame vanduo šiltas?
– Patikrinu, kojų pirštų galais... Bet tikrai nedžiūgauju „Kaip faina, kad yra baseinas, einame paplaukioti“. Įlipčiau, jei tai būtų džiakuzi... Gal...
– Dabar bijau, kad galėjo skaitytojas ir pasimesti, kiek tų sesių Serapinaičių yra: Tu, Emilija ir Dovilė. Tu su Emilija ir buvai tos partnerės, o Dovilė?
– Mus visas tris tėtis mokė plaukti, kuomet buvome labai mažytės... Taip plaukiojome iki dešimties ar dvylikos metų. Dabar Dovilė neplaukioja, bet puikiai jaučia vandenį. Po plaukimo ji atsidavė menams – tai, žiūrėk, keramikos būrelis, tai dailės būrelis. Jos charakteris kiek kitoks nei mūsų su Emilija.
– Jeigu jau prakalbome apie charakterį, čia, žvelgiant į praėjusį sezoną, užkliūva pasaulio kariškių pasaulio čempionatas, kurio prizininke tapai. Kuo skiriasi kariškių pirmenybės nuo įprastų varžybų?
– Esame su karinėmis uniformomis, atidarymo ir uždarymo ceremonijose stovime rikiuotėje, iki apdovanojimų pakylos žygiuojame, atiduodame pagarbą. Už dalyvavimą ir pergales nėra skiriamos stipendijos, premijos, čia nėra elitinių sportininkų, reitingo taškų. Tačiau pasaulio kariškių žaidynėse gali dalyvauti tik savo šalyse savanoriaujantys arba dirbantys kariuomenėje asmenys.
– Tai kaip I.Serapinaitė tapo savanore?
– Taip, esu savanorė. Mane paskatino sportinė aplinka: Justinas Kinderis, Gintarė Venčkauskaitė – jie savanoriai ir nuolat keliaudavo į kariškių varžybas. Aš taip pat nusprendžiau baigti bazinius karinius mokymus ir tapti savanore.
– Ir kaip gi tiek baziniai kariniai mokymai prabėgo?
– Vienintelis mane gąsdinęs dalykas buvo nežinojimas, ko galima tikėtis. Bet apie tai pasikalbėjau su Justinu ir Gintare. Pamenu, klausiau, ko bijoti, ko nebijoti, kaip ten viskas vyksta. Gavau nemažai patarimų ir nuvažiavau. Man pasisekė, nes kartu buvo ir bėgikės Vaida Žūsinaitė bei Monika Elenska. Susibūrėme į „komandą“ – viena kitą palaikėme, visada laikėmės kartu. Dėl to buvo smagu, nes tokioje aplinkoje svarbu nesijausti vienišam. Baziniai kariniai mokymai man patiko. Buvo sunku, bet žiauriai patiko. Gyvenome didžiulėje palapinėje, kurioje vyrus ir moteris skyrė spintelių siena. Tačiau ši bendra aplinka tik padėjo visiems susidraugauti. Be to, rikiuotėje visada būdavome drauge ir, nesvarbu, vyras ar moteris, atsispaudimus turėjai daryti. Kartais pasijuokdavai iš vieno, kiti pasijuokia iš tavęs, žiūrėk, kiti irgi kažko prisidirbo – labai smagu. Man patiko.
– Minėjai atsispaudimus, tačiau nemanau, kad jie tau tapo didžiausiu iššūkiu. Kas juo tapo?
– Didžiausias? Atvažiuoji ir išgirsti „Jokių ryšių, jokių telefonų, niekuo negalima naudotis“. Yra nustatytos tam tikros valandos, kada gali naudotis telefonu. Tačiau pirmosiomis dienomis visiškai buvo draudžiama. Vienu metu net galvojau, kaip tėvams pranešti, kad viskas gerai. Tris pirmas dienas nebuvau prisijungusi prie interneto. Šiais laikais! Siaubas (juokiasi). Gyvenome palapinėje, todėl teko vaikščioti į bio tualetus, tai ten nuolat tokia eilutė susidarydavo, stoviu, laukiu, išsitraukiau, pamenu, telefoną, maigau, pakeliu akis, žiūriu, vadas ateina, nuleidžiu akis, vėl pakeliu, jis jau moja man pirštu. „Na, – galvoju. – Ieva, prisidirbai“. Net įdomu tada pasidarė, kas čia bus. Bijojau, išsigandau, galvojau, kad užkibau. Priėjau, o jis manęs klausia „Ką man padaryti, kad man būtų gerai, o tau blogai?“ Pagalvojau, kad kokią nors bausmę gausiu. O jis mane paskyrė būrio vyresniąja. Tik spėjau paklausti, ką tai reiškia. Man paaiškino, kad turėsiu prieš pratybas, paskaitas, žygius pasakyti, ko trūksta rikiuotėje. „Tu išrikiuoji, tu paskaičiuoji kiekvieną mielą dieną ir mane informuoji, supratai?“ – paklausė jis manęs. Linktelėjau: „Gerai“. Susipaišiau rikiuotę, sužinojau visų vardus bei pavardes. Viskas atrodė paprasta. O vieną dieną vadas klausia „Kur mano būrio vyresnioji?“. Aš jam šaukiu „Aš“. Pasikvietė prie savęs, liepė suskaičiuoti, o aš nežinojau, ko trūksta. Stovėjau, raudonavau, o į mane visi žiūrėjo. Gėda didžiausia. Tačiau tokioje situacijoje reikia nepasimesti, jau geriau pasakyti, kad nežinai. Čia ir buvo mano didžiausias iššūkis (juokiasi). Kiekvieną dieną prieš rikiuotę stovėjau ir mintyse kartodavau maldelę „Prašau tik, kad visi būtumėte, kad nereikėtų sakyti, ko trūksta“. O jei jau kalbame apie fizinius iššūkius...
– Tai visgi jų buvo?
– Vienas toks. Kai žygiuodavome į miškus, liepdavo pasiimti ginklus, kuriuos visada reikia laikyti prie savęs. Pamenu, atvykome į stovyklavietę, kur mokėmės įrengti apkasus, pasistatyti palapinę. Atrėmiau ginklą į medį, tačiau po kiek laiko pastebėjau, kad jo nėra. Stoviu, dairausi, galvoju „Viskas, kažkas paėmė“. Ateina vadas ir klausia: „Kur tavo ginklas?“ O aš jau pasimokiusi, kad geriau viską tiesiai šviesiai: „Nežinau“. Tai davė man tokį rąstą tampytis su savimi: per visas šakas, žoles... Neilgai aš jį tampiau, bet lengva nebuvo.
– Bet pamoką išmokai?
– Išmokau. Po to ginklą visą laiką šalia savęs laikiau.
– Nuotykiai nuotykiais, bet grįžkime prie sporto. Praėjęs sezonas – Europos čempionės titulas, olimpinės žaidynės prie TV ekrano, pasaulio kariškių čempionatas. Keistas sezonas, ar ne?
– Labai.
– Titulai įdomiai susibarstė...
– 2019-ieji man buvo labai sunkūs. Jokių rezultatų. Kitais metais prasidėjo pasaulio taurės etapai ir smogė karantinas – nei startuoti, nei baseine plaukti negalėjome. Įvairių minčių buvo. Sukosi galvoje „Sportuoti – nesportuoti, gal jau ilsėtis?“ Nežinomybė. Ji žudė. Ir, įsivaizduokite, rezultato neturiu, visi aplink tik primena, kad silpnai bėgu... O aš žinojau, kad reikia dirbti. Mėnesį nesitreniruosi ir tikrai jau nebėgsi su lyderiais. Tai puikiai supratau. Sėdėjau ir graužiau save. Negalėjau rasti vietos, bet ir daryti, atrodo, nieko negalėjau. 2016-aisias, po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, prieš Naujuosius, pakeičiau trenerį. Būtent dėl bėgimo. Varžybose visą darbą atlikdavau gerai... Iki bėgimo. Atrodydavo, viskas super, išbėgu trejetuke, bet per bėgimą krentu į dešimtą, penkioliktą vietą. Ir tai mane dusino, žudė, niekaip negalėjau išlipti iš minčių ir klausimų, kodėl darau tai, jei man taip nepavyksta. Mane tai žudė, nes aš nesportuoju tam, kad užimčiau penkioliktą vietą. Niekam tai neįdomu. Tada supratau, kad karantinas man gali suteikti laiko, per kurį turiu kažką pakesiti, nes tik darant kažką, tas kažkas ir pasikeis. Nusprendžiau keisti. Man buvo nuimtas finansavimas, toliau negalėjau mokėti bėgimo trenerei Irinai Krakoviak-Tolstikai. Turėjau atsisakyti jos pagalbos. Tada J.Kinderio treneris metus laiko rašė man treniruočių planus. Manau, kad šių dviejų trenerių įdirbis man padėjo. Metus buvo sunku, įsidirbau, pradėjau tobulėti ir, štai, metai atėjo kaip super kompensacija. Pradedu psichologiškai savimi pasitikėti. Fiziniai duomenys šiek tiek pagerėjo... Tikiu, kad ateina mano laikas. Žinote, čia ta situacija, kai nuolat girdi „Palauk, palauk, viskas bus gerai, ateis tas rezultatas“, o tu, atrodo, netiki. Pasirodo, taip būna. Dabar tai žinau. Bet keičiasi ir mano pačios mąstymas. Anksčiau važiuodavau į varžybas ir tikslas būdavo patekti į finalą, o dabar aš negalvoju, ar pateksiu į finalą. Nebepriklausau tai grupei sportininkių, kurios abejoja. Olimpinės žaidynės? Pagal reitingą būčiau patekusi, tačiau Laura ir Gintarė turėjo daugiau taškų, o į olimpines keliauja tik dvi moterys iš šalies. Likau trečia. Bet aš nesijaučiu, kad buvau silpna, tiesiog jos tąkart buvo stipresnės. Su tuo susitaikiau ir supratau, kad tai nėra sportinės karjeros pabaiga... Po pasaulio čempionato, kuriame paaiškėjo galutinės reitingo pozicijos, žinojau, kad dar laukia Europos čempionatas. Žinojau, kad jei ten nepasiseks, tiesiog mesiu sportą, nes esame žmonės, mums reikia gyventi, mums reikia ir finansinio stabilumo. Ir... Ant tų žodžių... Ta pati situacija, kuri nutiko ir dešimtoje klasėje. Viskas pasikartojo.
– Tai prieš Paryžiaus olimpines žaidynes kartosi šią magiją? Bus sprendimas kažkuriuo metu viską mesti? Man jau ruošti antraštę?
– Tai – psichologija. Paleidi ir galvoji, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Europos čempionate buvau visiškai rami: juk treniruotėse, kai dirbi, nepergyveni, o varžybose tik turi parodyti, ką sugebi padaryti per treniruotes. Toks nusiteikimas keičia požiūrį. Suprantu, jei gerai padirbėjau treniruotėse, varžybose bus lengva. Taip, bus fiziškai sunku, bet jau mokėsi skausmą iškęsti, greitis atsiras. Europos čempionate tiesiog pasitikėjau savimi, dariau viską su mintimis, kad viskas bus gerai.
– Kai išgirsti žodį „Paryžius“, kas pirmiausia šauna į galvą... Daugeliui gal tai tik Eifelio bokšto vaizdinys?
– Paryžius... Du, nulis, du, keturi... Skaičiukai. Gal ir Eifelio bokštą matau. Aš esu išsisaugojusi vieną gražią nuotrauką Paryžiaus – Eifelio bokštas, skrenda lėktuvai su Prancūzijos vėliava. Paryžiaus olimpinės žaidynės man – ta nuotrauka. Asocijuojasi su kažkokiu pasiekimu, tikiuosi, ten pavyks geriau pasirodyti negu Rio. Tikslo siekimas ir jo įgyvendinimas. Tikslas – nuvažiuoti, pasiimti ir padaryti.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
