Kyjive sportuojantis Ukrainos olimpinis prizininkas P.Nasibovas: „Esu matęs karą, bet tokio žiaurumo net įsivaizduoti negalėjau“
Parviz Nasibov | Scanpix nuotr.
„Ačiū Dievui, pas mane viskas gerai. Esu Kyjive, su rinktine treniruojuosi olimpiniame centre... Esame čia, nes visi tarnaujame ginkluotose Ukrainos pajėgose. Čia jeigu paklaustumėte, kaip man gyvenasi. O šiaip Kyjive sunku“, – su sportas.lt pokalbį pradėjo Tokijo olimpinių žaidynių prizininkas graikų-romėnų imtyninkas Parvizas Nasibovas.
Sidabro medalį olimpinėse žaidynėse iškovojęs sportininkas teigė, kad kur kas baisiau viskas miestuose, kuriuose vyksta aktyvūs karo veiksmai.
„Prieš kelias dienas buvo apšaudytas ir Kyjivas... Taip ir gyvename. Niekada negalime žinoti, ko tikėtis. Kartais atrodo, kad užsienio šalių nepasiekia visa informacija. Juk pas mus tokiose miestuose kaip Mariupolis, Charkivas miršta šimtai ir tūkstančiai žmonių... Dabar žinome, kad Mariupulyje jau žuvo virš 200 tūkst. taikių žmonių“, – sunkiai rinko žodžius P.Nasibovas.
Per savo karjerą Azerbaidžane gimęs, tačiau Ukrainoje augęs ir šios šalies garbę tarptautinėse varžybose ginantis 23-ų imtynininkas savo trofėjų kolekcijoje turi Europos bei pasaulio jaunių pirmenybių medalius, o praėjusią vasarą pasipuošė sidabro medaliu Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Ir dabar P.Nasibovas turi sportinių tikslų...
„Bet, žinote, aš niekada neįsivaizdavau, kad gali nutikti tai, kas dabar darosi Ukrainoje. Nesitikėjau. Tikrai nesitikėjau tokių karinių veiksmų, – sakė jis. – Kad bus žudomi taikūs žmonės? Kad bus žudomi vaikai? Kas galėtų tikėtis tokių dalykų? Kam galėtų šauti į galvą mintis, kad taip gali nutikti? O dabar pažiūrėkime, kas įvyko Bučoje, Irpine. Tie žmonės atėjo ir elgėsi čia baisiau už gyvulius. Gal niekas to nežino, bet Kyjivo apylinkėse yra daug besilaukiančių mergaičių... Jos laukiasi Rusijos karių, tų visiškų padugnių, vaikų. Ką dabar joms daryti? Kariai prievartavo žmones, surišdavo jiems rankas ir užkasdavo... Tokie dalykai čia dėjosi ir dedasi, mūsų Ukrainoje“.
P.Nasibovas pats priminė, kad yra kilęs iš Azerbaidžano.
„Ten žmonės visiškai neseniai išgyveno karą, aš esu matęs karą, žinau, kas tai yra. Mačiau, kaip vyko karas, mačiau, kaip karas baigėsi, regėjau, kaip atrodo žmonių gyvenimas po karo, – kalbėjo sportininkas. – Žinojau, kas yra karas, bet Ukrainoje viskas yra kur kas žiauriau. Žinote, man mokykloje patikdavo graužti istorijos vadovėlius, domėjausi karų istorija, bet apie tokius dalykus, ką dabar išdarinėja rusų okupantai, negalėjau net pagalvoti. Manau, pasaulis dar nėra to regėjęs“.
Sportininkas pasidžiaugė, kad po truputį žmonės grįžta į Kyjivą. „Tai gali atrodyti nesuvokiama, bet ukrainiečiams geriau būti apšaudomiems, bet būti namuose. Liaudis susivienijo. Vyrai, kurie buvo išvykę, grįžta. Daugelis nori grįžti, padėti, kuo gali. Jiems yra svarbu ginti savo namus, – sakė P.Nasibovas. – Dabar nežinome, kiek tęsis karas. Tai labiausiai gąsdina. Manau, kad prie daugelio noro sugrįžti prisidėjo ir pačių rusų elgesys. Stebint tėvams buvo prievartaujamos dvylikmetės, keturiolikmetės mergaitės, žudomi nekalti žmonės. Tai pykdo, gąsdina, priverčia sugrįžti ir ginti nekaltus žmones“.
Pasak olimpinio prizininko, sportas padeda pabėgti nuo negatyvių minčių.
„Kiekvieną rytą pradedame nuo treniruotės, stengiamės išlaikyti gerą sportinę formą, jei pavyktų išvažiuoti į tarptautines varžybas. Jau buvome išvykę į Europos čempionatą... Bet mes esame pasirengę ir imti ginklus į rankas. Jei reikės ginti savo teritoriją, savo namus, tai ir padarysime. Visi esame pasirengę tai daryti. Šeima, namai, Ukraina – apginsime. Tikrai“, – užtikrintai tarė P.Nasibovas.
Vengrijoje vykusiame Europos čempionate (kovo 28 d. – balandžio 3 d.) jis suprato, kad daugelis netiki tuo, kas vyksta Ukrainoje. „Niekas netiki, kad Mariupolyje tūkstančiai žuvo, netiki, kad vaikai prievartaujami, kad žmonių kūnus randa rūsiuose, duobėse... Niekas netiki, – traukė pečiais sportininkas. – O, tiesa, dar norėčiau pasakyti, kad Rusijos sportininkų, kurie visa tai mato, bet tyli, vieta yra kalėjime“.
Kiek vėliau prabilęs apie savo sportinius tikslus, P.Nasibovas neslėpė ambicijų.
„Atvirai? Turiu olimpinį sidabro medalį, todėl dabar 2024-asiais noriu tapti olimpiniu čempionu. Toks mano tikslas po Tokijo olimpinių žaidynių, – nusišypsojo sportininkas. – Tačiau dabar sunku pasakyti, kaip viskas susiklostys. Taip, sportuojame, tačiau mintys sukasi ne apie medalius ir pergales, man kur kas svarbiau yra žmonių gyvybės, tai, kas vyksta Ukrainoje. Manau, tai yra kur kas svarbiau negu bet kuris medalis“.
P.Nasibovas teigė esantis dėkingas visiems pasaulyje, kurie palaiko Ukrainą.
„Bet aš tikiu, kad yra daug žmonių, kurie nesupranta, kas čia realiai vyksta... Pirmiausia, norėčiau paprašyti žmonių Rusijoje: neimkite ginklų į rankas, neikite čia, mūsų nėra nuo ko gelbėti... Dabar mus reikia gelbėti nuo jūsų, menkystos... – rėžė P.Nasibovas. – Tegul jie suvokia, kad čia, Ukrainoje, niekas jų nelaukia, niekas jais nesidžiaugia. Mes gerai gyvenome ir gyvensime gerai be jų. Ir tai jiems dabar sako vaikinas, kilęs iš Azerbaidžano... Nacionalistai? Čia tokių nėra. Gyvenu Ukrainoje penkiolika metų ir dar niekas man čia nėra pasakęs, kad nesu savas. Niekada nesu turėjęs dėl to bėdų“.
Paklaustas apie baimes, P.Nasibovas įvardijo vieną: „Baisiausia, kad žmonės jau įprato prie karo. Pradeda mieste kaukti oro pavojaus sirenos, o jie niekur nebėga, niekas nesislepia. Tai baugina. O daugiau niekas negąsdina. Kad ateis rusai su praplautomis smegenimis? Jie ateis, bus paimti į nelaisvę arba mirs. O jiems dar tik po 18-19 metų. Nesmagu. Bet baisu, kad daugelis rusų mąsto lygiai taip pat kaip jų prezidentas. Čia – pats baisiausias dalykas. Jie galvoja, kad kažką gelbėja. Protu nesuvokiama. Galvojate, kad čia reikia kažką nuo kažko gelbėti? Atvažiuokite į Bučą... Pamatysite viską savo akimis ir viską suprasite – ką ir nuo ko reikia gelbėti“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
