Savo gimtąjį miestą ginantis Ukrainos olimpinis prizininkas S.Horuna: „Privertėme visą pasaulį išsižioti“
Stanislavas Horuna | asmeninio archyvo nuotr.
„Prisijungiau prie kariuomenės, gavau ekipuotę, saugau savo miestą, – sportas.lt sakė Tokijo olimpinėse žaidynėse bronzos medalį iškovojęs ukrainietis Stanislavas Horuna. – Žinote, pas mus kariauja ne kariuomenė, pas mus kariauja visa šalis. Visa tauta yra pasirengusi kovoti, nesvarbu, ar su ginklu rankose, ar be jo. Visi daro tai, ką moka geriausiai“.
Pasak olimpinio prizininko, kiekviename mieste vyrai yra pasirengę gintis.
„Niekas nepasiduos, todėl Rusijos armija neturi šansų, – sakė S.Horuna. – Nes jų 150 tūkst. karių negali kautis su 40 mln. gyventojų turinčia šalimi“.
Lvive gimusio, augusio ir dabar gimtąjį miestą ginančio 33-ų sportininko dosjė, iš tiesų, įspūdingas: daugkartinis Europos karatė kumite svorio kategorijoje iki 75 kilogramų prizininkas (2018, 2019 – bronza, 2014, 2017 – sidabras, 2021 – auksas) Europos (2019) bei pasaulio (2017) žaidynių laimėtojas, pasaulio čempionato prizininkas (2014 –bronza) ir, kaip minėta, Tokijo olimpinių žaidynių prizininkas.
S.Horuna atviras: karas netapo siurprizu.
„Jau buvome perspėti, kad prie mūsų sienos surinktos Rusijos armijos pajėgos. Tai buvo ilgas procesas. Gerą pusmetį pas mus jau buvo apie tai kalbama ir galvojama, – sakė S.Horuna. – Kai kurie jau seniai buvo tam pasirengę, dalis verslininkų spėjo išsigryninti pinigus... Visi skirtingai tam rengėsi. Bet, žinoma, buvo tokių, kurie iki paskutinės dienos netikėjo, kad taip gali nutikti“.
Tačiau netikėjusių S.Horuna nesmerkia. „Juk tai atrodė kaip beprotybė – vienas žmogus kelia grėsmę visam pasauliui, vienas žmogus gali sukelti trečiąjį pasaulinį karą. Juk tikrai beprotybė! Kokiu ligoniu reikia būti, kad visą tai pradėtumei? – klausė sportininkas. – Mes esame šokiruoti. Žinote, net nebuvo laiko pasvarstyti, ar dabar gyvename realybėje, ar sapnuojame. Išgyvenome kritinį momentą ir reikėjo greitai veikti, priimti sprendimus, ką daryti su artimaisiais, draugais, kur pačiam būti. Tai buvo maksimali koncentracija... Laiko pasėdėti ir romantizuotai pasvarstyti „Na, kaip čia taip galėjo nutikti“ tikrai nebuvo“.
Dabar S.Horuna džiaugiasi, kad į situaciją staigiai sureagavo visas pasaulis.
„Visas pasaulis mums pradėjo teikti pagalbą, – priminė karatistas. – Žinome, kad pasaulyje nuolat vyksta konfliktai, kurių daugelis net nepastebi, o mes sulaukėme maksimalios pagalbos per itin trumpą laiką. Tai įvyko ne tik mūsų valstybės informacinės sklaidos dėka. Apie tai, kas vyksta, kalbėjo visi – kiekvienas, turintis prieigą prie socialinių tinklų, žurnalistai. Sugebėjome prisibelsti į viso pasaulio šalių duris. Sulaukiame aukojamų pinigų, pas mus važiuoja žmonės savanoriauti, gauname ginklus, rūbus, šalys priima pas save mūsų žmones, visame pasaulyje vyksta protestai ir mitingai. Tai veikia“.
S.Horuna priminė, kad kariauti į Ukrainą atvyko jau apie 20 tūkst. savanorių iš 50 skirtingų valstybių.
„Jie kovoja ne už mus, jie kovoja prieš Putino Rusiją, prieš tai, ką jis daro... Tiesiai šviesiai? Jis tiesiog žudo žmones, – kalbėjo S.Horuna. – Taip, yra įsakymai žudyti. Pirmosiomis dienomis jie kovėsi su mūsų kariuomene, suprato, kad nieko negali padaryti, suprato, kad jų planas žlugo. Jie tikėjosi, kad užgrobs miestus, tačiau to padaryti negali, nes pasipriešinimas yra milžiniškas. Rusijos kariai negali išbūti mūsų miestuose – dienai užeina, naktį išeina – supranta, kad nakties neišgyvens, nes iš kiekvieno namo juos apšaudys arba užmėtys Molotovo kokteiliais. Jie nesugebėjo okupuoti, todėl bando viską sunaikinti, todėl nuolat atakuoja civilinius objektus. Jie žudo neginkluotus ir taikius žmones... Su jais susitariame dėl humanitarinių koridorių, o kai autobusai su taikiais gyventojais pajuda, jie pradeda į juos šaudyti. Taip jie sulaukia mūsų agresijos...“
S.Horuna trumpam nutyla.
„Taip, jie pamato mūsų grubią reakciją socialinėje erdvėje ir stebisi, kodėl taip elgiamės... Jie šaukia sėdėdami namuose „Mes už taiką“. Taip, jie už taiką. Ant sofos. Arba prie kompiuterio rašydami komentarus, – kalbėjo sportininkas. – O ten jie daugiau nieko ir negali – nei pasakyti, nei boikotuoti. Visa Rusija negali nustumti nuo sosto savo nusikalstomos valdžios. Ir jie stebisi, kodėl mes rodome agresiją jų atžvilgiu, kai patys čia važiuoja ir krečia tokius dalykus. Jie prievartauja ir karia mūsų moteris. Kaip toks dalykas gali tilpti galvoje? Ar tai būtina daryti? Noriu tikėti, kad tokių įsakymų jiems niekas neduoda. Bet jų kariai yra tiesiog nesveiki. Atrodo, kad jie visi išsikraustė iš proto“.
O keisčiausiai S.Horunai atrodo ta daugiatūkstantinė Rusijos armija.
„Juk tai tie patys paprasti žmonės, kurie dar vakar galėjo su mumis susirašinėti „Instagram’e“, o šiandien juos sodina į karinę techniką ir veža į mūsų šalį, kad žudytų mūsų artimus ir griautų tai, kas mums brangu“, – teigė S.Horuna.
Jis prisipažino, kad ginklas rankoje – nauja patirtis.
„Žinote, šaudyti aš jau moku, bet kol kas prastai sekasi pataikyti... Bet aš pasirengęs. Ryžto man netrūksta. Jei kas nors čia ateis, padarysiu viską, ką reikės, – sakė tituluotas sportininkas. – Reikės nužudyti, nužudysiu... Ir, kad ir kaip baisiai tai skamba, greičiausiai su džiaugsmu. Tiek neapykantos prisikaupė. Abejonių jokių nebus“.
S.Horuna šyptelėjo, kai buvo paklausta, ar jis vis dar pamena, kad turi olimpinį medalį.
„Pamenu, žinoma. Ne taip seniai jis ir iškovotas, – nusijuokė sportininkas. – Tačiau dabar apie medalius niekas negalvoja. Kas tas medalis? Ukrainos laisvė yra svarbiau. Medalis – tai metalo gabalas. O rezultatas užfiksuotas. Be to, tai praeitis, dabar reikia žvelgti į ateitį. O ar bus ta ateitis, priklausys nuo to, ar išliksime po šio karo. Mes nesitrauksime. Jei bėgtume, tai leistų Rusijai įsitvirtinti Europoje. O tasai ligotas žmogus kiek vėliau eitų toliau. O ir aplink jį vien ligoniai sukasi. Juk jie kariauja visur ir visada. Nesivysto, o tik kariauja. Visų pirma, jiems nusispjauti į savo žmones. Tai jiems tėra resursas. Jie bando viską imti kiekybe, ne kokybe“.
„O jūs pamatytumėte, kaip čia tas karas vyksta“, – tuoj atsidūsta S.Horuna.
„Mes juos bombarduojame, sprogdiname, o į tą vietą jų ateina dar daugiau, – tęsė jis. – Po to vėl ateina, dar, dar, dar... Be plano, be geros technikos, jie tiesiog dusina kiekiais. Idiotai. Jie nevertina savo žmonių. Jie apgaudinėja savo žmones. Juk jie permetė pagal apmokymus prie mūsų sienos daug jaunuolių, kurie nelabai ir supranta, kas vyksta. Vieną dieną juos tiesiog „permetė“ per sieną ir pasiuntė pas mus su ginklais rankose. Gauna įsakymą ir jie šaudo, nes laiko galvoti nėra. Viskas taip kvailai ir vyksta. Tikiu, kad Ukraina visam pasauliui jau parodė, kad Rusijos armija visada tebuvo „išpūstas burbulas“. Jokia ji ne antra pagal statistiką pasaulyje. Nieko jie negali. Rusija – korumpuota valstybė. Tai dabar matosi ir pagal armijos lygį. Armija korumpuota, pinigai išvogti. Jie pas mus važiuoja kariauti su senais tankais, su sena technika... Na, įsivaizduokite, jie savo karius maitino daviniais, kurių galiojimo laikas pasibaigė dar 2015-aisiais. Ar įsivaizduojate? Visi bijojo Putino? Bet jis paprasčiausias banditas iš 90-ųjų, kuris viską bando pasiekti šantažu, grasinimais, žmogžudystėmis. Užgrobė valdžią ir bando ją išlaikyti. Taip jis šantažuoja visą pasaulį. Grasinimais. Tuščiais. Netgi atominė raketa yra šantažas. Jei ir paspaus jis mygtuką, kažin ar ji sprogs. Mūsų miestuose krenta daug raketų, kurios tiesiog nesprogsta. Žinoma, mes tuo tik džiaugiamės. Todėl noriu tikėti, kad ukrainiečiai parodė visam pasauliui, kad Putino nereikia bijoti, kad galima priešintis ir laimėti“.
Paklaustas, kokią mato karo pabaigą, S.Horuna net nesuabejojo: „Mes laimėsime“.
„Tai, kas dabar įvyko, yra Putino gėda. Asmeniškai jo paties, jo komandos ir Rusijos armijos gėda. Rusija izoliuota nuo viso pasaulio ir tai juos nublokš 30-40 metų atgal. Viskas buvo ilgai statoma, tačiau sugriuvo per akimirką, – kalbėjo S.Horuna. – Armija senka, palaikymo nėra, finansiniai resursai užšaldyti. Rusija neturės resursų karui. O mes sulaukiame palaikymo, stiprėjame. Mes susigrąžinsime teritorijas, kurias jie užgrobė 2014-aisiais – Donbasą ir Krymą – ir nustumsime jų armiją už savo valstybės sienų. Vėliau norėsime tapti Europos sąjungos nariais. Bet aš suprantu, kad tai bus ilgas procesas. Nepaisant to, kad karas pridarys daug žalos, jis mums buvo reikalingas tam, kad visiškai atsiriboti nuo Rusijos ir jos įtakos. Tai stabdė mūsų integraciją į Europą. Tai skausminga chirurginė operacija, kurios metu nuo Ukrainos yra šalinamas pūlinys. Bet tai yra būtina“.
Pradėjus kalbėti karatė terminais, S.Horuna teigė, kad Ukraina jau padarė ipponą.
„Pasaulis iš mūsų to nesitikėjo. Europa ir NATO jau buvo nusigręžę. Niekas nenorėjo kariauti su Rusija. Visi galvojo, kad tai galinga valstybė. Didi šalis su stipria armija. Mums nuolat buvo kartojama „Jie puls, puls, puls“, bet niekas neužbėgo šiems įvykiams už akių, niekas Rusijos nestabdė. Antrą karo dieną mūsų prezidentą norėjo evakuoti. Jis pasielgė teisingai ir liko. Tai pakėlė tautos dvasią. Jei jis būtų išvykęs, manau, karą jau būtume pralaimėję. Ukrainos būtų nelikę, o visi tik nuotoliniu būdu būtų siuntę užuojautą. O dabar mes „atsimušėme“ ir privertėme išsižioti visą pasaulį. Mes sumaišėme visas kortas. Dabar su blogiu kovoja visas pasaulis. Taigi ipponą jau padarėme, dabar beliko padaryti dar kelis ir pasiekus rezultatą 8:0 anksčiau laiko sustabdyti šią kovą“.
Visos tautos vardu S.Horuna padėkojo visame pasaulyje susitelkusiems žmonėms, kurie padeda.
„Tikiu, kad po karo visų mūsų santykiai bus labai tvirti. Žinau, kad bet kurią akimirką tie, kurie dabar padeda mums, galės tikėtis mūsų pagalbos ir paramos. Ačiū visiems, kurie mus palaiko ir myli visais įmanomais būdais“, – sakė olimpinis prizininkas.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
