Tris jaunus penkiakovininkus į Kauną iš Kyjivo atvežusi Viktorija: „Vaikams turi būti suteikta galimybė išvengti karo ir siekti savo sportinių tikslų“ Į Lietuvą atvyko Europos U19 čempionas
Andrejus ir Romanas Popovai ir Rostyslava bei Viktorija Krasnikova-Gerasymenko l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Išgirdę pavojaus sireną jau keliavome į slėptuvę, – pradėjo pasakojimą antradienio naktį į Kauną iš Kyjivo atvykusi ukrainietė Viktorija Krasnikova-Gerasymenko. – Sūnus Kirilas, profesionalus penkiakovininkas, pamatė feisbuke Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos įrašą apie pasiryžimą padėti ir suteikti prieglobstį jo ieškantiems“.
Už rankos į slėptuvę metro vesdama savo dešimtmetę dukrą Rotyslavą mama nė nesudvejojo ir pasakė vyresnėliui: „Rašyk, nieko nelauk“.
Kirilas, nešinas pagalvėmis ir užklotais, netruko parašyti žinutės LŠPF feisbuko puslapio administratoriams: „Turiu klausimą. Ar galėsite padėti?“
Su šeima netrukus susisiekė LŠPF prezidentas Aistis Baronas ir treneris Paulius Aleksandravičius.
„Vaizdo skambučio metu jie matė, kad bėgame, kad ieškome vietos slėptuvėje, – pasakojo Viktorija. – Iš pradžių bendravo Kirilas, vėliau pasijungiau ir aš. Kalbėjome, pasakojau, kokia mūsų situacija. Sulaukėme pažado, kad vaikinai pasirūpins, priims vaikus“.
P.Aleksandravičius pats puikiai prisimena šį skambutį.
„O sesutę ar galėsite priimti?“ – paklausė tuomet Kirilas ir atsuko vaizdo kamerą į savo mamą, kuri kilstelėjo ant rankų dešimtmetę Rotyslavą.
„Širdis suvirpėjo tada“, – prisimena P.Aleksandravičius.
Buvo sutarta susiskambinti ryte, Viktorijai ir Kirilui beliko suplanuoti, kaip pasiekti Ukrainos ir Lenkijos sieną.
„O mes tik galvojome, ką iš vaikų dar galime pasiimti kartu. Buvau pasiryžusi išvežti kuo daugiau vaikų. Išplatinome šią žinią feisbuke. Bet niekas neatsiliepė. Aš esu medikė. Žinau, kas yra stresas. Žinau, kas yra nepaprastoji padėtis, – sportas.lt pasakojo V.Krasnikova-Gerasymenko. – Tik prasidėjus kariniams veiksmams supratau, kad vaikus ir pagyvenusius žmones privalome bet kokiais būdais evakuoti. Tie, kas tai suprato, iškart pajudėjo į Vakarų Ukrainą“.
Kirilas netruko prisiminti savo septyniolikmetį draugą Romaną Popovą, Europos U19 šiuolaikinės penkiakovės čempioną.
Į Lietuvą Romanas atvyko su dvylikamečiu broliu Andrejumi.
„Esu dėkinga jų tėvams – broliukų tėvai sutiko važiuoti. Per dešimt minučių susikrovėme daiktus į automobilį. Tarp pavojaus sirenų čiupome viską, kas tik pasitaikė po ranka. Dvi šeimos sėdome į automobilius ir pajudėjome, – pasakojo Viktorija. – Iki pasienio važiavome „pilnomis“ šeimomis“.
Prie sienos paaiškėjo, kad Kirilas, kuris kreipėsi pagalbos į lietuvius, išvykti negali – jam neseniai suėjo aštuoniolika, jis studijuoja dieninėse studijose – jo laukia armija.
Ir čia Viktorijos akys sudrėksta – Kirilas dabar galėjo būti Lietuvoje.
„Žinote, aš patriotė“, – ištarė Viktorija ir nutilo, o šalia sėdinti mažojo Rotyslava paėmė mamą už rankos.
Tik gimus Kirilui buvo diagnozuota sunki liga, dėl kurios vėliau kurį laiką nė vienas sporto klubas, nė vienas treneris nenorėjo dirbti su vaikinu. Pati Viktorija įsteigė savo sporto mokyklą, kad sūnus galėtų sportuoti... O atėjus laikui pažymą apie sūnaus negalią tiesiog suplėšė.
„Ir dabar jaučiuosi patekusi į kvailą situaciją, – tęsė Viktorija. – Džiaugiausi sūnaus pasiekimais, visus medicininius išrašus išplėšiau iš medicininės knygelės ir pasakiau, kad daugiau apie tai niekada neprisiminsime. Jei tada būčiau to nepadariusi, jis negalėtų užsiimti sportu, jis negalėtų daug ko, tačiau dabar jis galėtų būti čia“.
Iš šalies nebuvo išleistas ir Viktorijos vyras.
„Jam buvo atlikti du chemoterapijos kursai, tačiau jo neišleido... Romano tėtis, kuriam po keturių mėnesių sueis šešiasdešimt, taip pat liko Ukrainoje. Išvykti jis galės tik sulaukęs gimtadienio, – dėstė Viktorija. – Stovėjome prie sienos ir galvojome, ką daryti. Nusprendžiau, kad imsiu vaikus ir vešiu, nors neplanavau palikti Ukrainos, esu medikė ir žinojau, kad mano pagalbos tikrai prireiks. Susiskambinome su Aisčiu ir Pauliumi, tik paprašiau, kad gal atsirastų žmogus, kuris gali vairuoti, nes patys buvome nemiegoję tris paras“.
Vėliau Viktorija nusijuokė: „Prisiekiu, iki pat Liublino nepažeidžiau nė vienos kelių eismo taisyklės“.
Viktorijos vyras, Kirilas ir Romano tėtis negalėjo sugrįžti į Kyjivą, nes miestas uždarytas. Dabar jie Lvive.
Nors negali padėti žmonėms Ukrainoje, tačiau Viktorija yra pasirengusi padėti visiems, kurie kirs sieną. „Galiu ir pati važiuoti prie Lenkijos sienos ir pasitikti vaikus, nes aš žinau, kad niekas nepatikės savo vaiko svetimam. Juk ir mes iš pradžių galvojome, kad paliksime vaikus prie sienos, o kas nors atvažiuos ir juos paims, – kalbėjo Viktorija. – Tuo metu, kai mus skyrė, kai reikėjo atsisveikinti, aš pasakiau „Ne, aš važiuosiu su jais“. Negalėjau jų palikti. Ir dabar noriu padėti visiems, kurie bandys atvykti“.
Viktorija puikiai supranta, kad su vienkartinį stresą patyrusiais žmonėmis bus lengviau dirbti ateityje.
„Štai, žmogus pateko į stresinę situaciją – arba pats susitvarko, arba kreipiasi į psichologą – jam pravedama reabilitacija. Kuomet vaikai ar moterys patiria nuolatinį stresą, pavyzdžiui, karinė padėtis, bus sunku viską sutvarkyti. Toks stresas kaupiasi ir ilgam „surakiną“ žmogų. Juk kiekvienas žmogus yra egoistas. Kiekvienai mamai išgyventi egoizmą „Aš nenoriu atiduoti savo vaiko“... Dabar daugelis gali mane pasmerkti, bet sakysiu tiesiai šviesiai – taip, atiduoti savo vaiką reiškia išgyventi savo skausmą ir įveikti savo baimę, tačiau atiduoti savo vaiką ir išgelbėti jį, pirmiausia, nuo galimos mirties ir, galų gale, nuo nuolatinio streso, kuris gali privesti prie neįveikiamų procesų žmogaus psichikoje, yra išeitis. Ir apie tai reikia kalbėti. Dabar bijo visi apie tai kalbėti. Be to, aš tikiu, kad Ukraina bus išgelbėta. Bet išsaugoti Ukrainą ateityje reikės sveikų žmonių. Mano tikslas – išsaugoti galimybę. Aš noriu ją suteikti vaikams... Vaikai yra nusipelnę matyti geriausią. Tėvai visada nori apsaugoti vaikus. O jeigu aš turiu galimybę apsaugoti ne tik savo vaikus, bet padėti ir kitiems, esu pasirengusi dalytis savo šiluma, galime sugalvoti įvairiausių veiklų, netgi tiems, kurie anksčiau nesportavo. Tegul vaikai galvoja apie kažką gero. Manau, tai padės tėvams, kurie liko ten... Vėliau tie vaikai kurs Ukrainą, jie bus reikalingi savo šaliai. Taip, suprantu, kad mums gali prireikti prieglobsčio ilgėliau, bet čia jie gali tęsti mokslus, gali sportuoti. Suteikite savo vaikams galimybę. Dabar tai būtina. Esu pasirengusi padėti. Kaip ukrainietė, kaip trijų vaikų mama, kaip sporto mokyklos įkūrėja... Žinote, aš net nežinau, koks ten mano statusas, bet lyg patenku į gerų Kijevo moterų sąrašą. Turiu diplomų kažkokių, net nežinau, už ką... Man tai niekada nerūpėjo. Turiu ordiną už medicininius pasiekimus, bet dabar esu pasirengusi padėti visiems savo žiniomis, gebėjimais. Jei reikės padėsiu, prisidėsiu. Jokių problemų. Bet noriu, kad mane išgirstų žmonės, esantys Lvive, Vakarų Ukrainoje – jūs turite galimybę išgelbėti savo vaikus. Žinote, mes tikime gera pabaiga. Kaip ten yra sakoma, reikia tikėtis geriausio, o pasiruošti blogiausiam. Skaudu, bet yra taip“.
Viktorija, palaikanti ryšius su žmonėmis iš skirtingų Ukrainos miestų, pabrėžė, kad Lvive ryte buvo ramu, Kijevas laikosi, tačiau baisiausia situacija Charkive. „Galima sakyti, kad šio miesto jau nėra – bombarduoja ligonines, mokyklas, vaikų darželius, gyvenamuosius namus... – dėstė moteris. – Žinau, kad mano vyro tėvai bei jo sesuo su mažu vaiku randasi kaime, kuris nuo Kyjivo yra nutolęs 70 kilometrų. Kaip čia dabar paaiškinti. Iki to kaimo net Adolfas Hitleris nebuvo priėjęs, vokiečiai tada viską aplink sudegino, bet kaimelis nebuvo rastas. O dabar jau ten stovi Rusijos tankai. Bent jau tiek žinojau ryte“.
Rytą, kuomet Ukrainoje prasidėjo karas pamena ir R.Popovas.
„Pabudau nuo šūvių, – pasakojo vaikinas. – Net nesupratau, kas tai. Buvo baisu. Bet nesupratome, kad prasidėjo karas. Manėme, kad viskas greitai pasibaigs, – prisiminimais dalijosi jaunasis sportininkas. – Netrukus sužinojome, kad atakos gali stiprėti. Pradėjome ieškoti slėptuvės. Pernakvojome ten. Kitą rytą pabudome nuo lekiančios raketos garso. Staiga nuaudėjo sprogimas. Mūsiškiai numušė rusų raketą, kuri lėkė į gyvenamuosius namus. Bunkeryje sėdėjome dar porą valandų. Vėliau sprogimų negirdėjome, išėjome į lauką ir sulaukėme Kirilo mamos žinutės. Greitai nulėkėme susirinkti daiktų ir išvažiavome“.
Nors planavo į automobilį susikrauti daugiau sportinio inventoriaus, viskas netilpo.
„Bet žinojome, kad reikia pasiimti sporto daiktus, tikėjome, kad galėsime sportuoti“, – sakė R.Popovas.
„Ir kelyje buvo tikras košmaras. Kijeve, kelyje, kuriame trys eismo juostos, visi rikiavosi septyniomis eilėmis. Net priešprieša dalis bandė važiuoti, – pratęsė Viktorija. – Iki Lvivo važiavome 20 valandų, kai gerai laikais nulėkdavome per 5 valandas. Buvo problemų rasti kuro – tik 20 litrų automobiliui ir didžiausios eilės. Dėl įvestos komendanto valandos degalinės užsidarydavo 22 valandą. Rėkiau, maldavau ir lieku dėkinga merginoms, kurios mus aptarnavo jau po 22 valandos“.
„Kitaip nebūtume atvažiavę, nebūtų užtekę kuro“, – pridūrė R.Popovas.
„Dar dvi paras prie sienos laukėme, – priminė Viktorija. – Ačiū vietiniams gyventojams, kurie įsileido į tualetus, žmonėms, kurie dalijo maistą, nešiojo arbatą, vaikams pro važiuojančių mašinų langus mėtė obuolius. Rava-Ruska miestelis atidarė muzikos mokyklėles, kavines, atvėrė visų patalpų duris, kad žmonės galėtų pasišildyti. Vėliau daug padėjo ir Lenkijos žmonės, saldainius mums nešiojo. Žinote, čia ne apie tai, kad mes alkani ir tik valgyti norime. Tai labai sušildė morališkai“.
Pasak Viktorijos, dabar sportas gali „suvaidinti“ kaip niekada svarbų vaidmenį.
„Nepamirškite, kad daugelis sportuojančių vaikų turi tikslą, – sakė Viktorija. – Karas trina šiuos tikslus. Tai, kad Lietuva suteikia galimybę ne tik išvengti karo, bet ir sportuoti, siekti savo tikslų, yra labai svarbu“.
Kovo 3 dieną Lvive turėjo vykti Ukrainos jaunių šiuolaikinės penkiakovės čempionatas.
„Rytoj... taip, rytoj“, – paskaičiavo R.Popovas.
„Ir mes jam buvome pasirengę, ar ne? – į dukrytę Rostyslavą pažiūrėjo Viktorija. – Atrodo, viskas griuvo, bet dabar jie vėl gali plaukti baseine, gali bėgti manieže, fechtuotis. Juk jie gyvena sportu. Manau, netgi tie, kurie nesportuoja, galėtų lankytis baseine, pastebėti fechtavimo treniruotes. Tegul vaikai būna aktyvūs“.
Romanas, Andrejus, Rostyslava – visi trys vaikai užsiima šiuolaikine penkiakove.
„Olimpinės žaidynės“, – sulaukęs klausimo apie savo tikslus, atšovė R.Popovas. – Paryžiaus olimpinės žaidynės. Planuoju. Jau šešerius metus užsiimu penkiakove. Viskas prasidėjo nuo plaukimo, kuriuo užsiimu jau dešimt metų. Pamenu, kaip man pasiūlė pabėgioti ir pašaudyti. Patiko. Užsikabinau. Atrodo, sekasi. Dabar visos mintys – apie olimpines žaidynes“.
„Ne, pirmiausia, reikia mokyklą baigti“, – įsiterpė Viktorija.
R.Popovas truktelėjo pečiais: „Na, taip, pirmiausia, baigti mokyklą ir įstoti į universitetą“.
Pasak R.Popovo, pats sunkiausias klausimas, kokią profesiją reikės rinktis.
„Dar neapsisprendžiau“, – nusišypsojo vaikinas.
„O ir Rostyslava pas mus Ukrainos čempionė savo amžiaus grupėje, – tuoj pasigyrė Viktorija. – Pas mus juk visai mažiukai pradeda sportuoti, turime net amžiaus grupę iki 7 metų. O prieš koronaviruso pandemiją mergaitė tapo Moldovos čempione, žinoma, savo amžiaus grupėje“.
LŠPF suteikė vaikams visas sąlygas sportuoti, Kauno plaukimo mokykla atvėrė savo duris, „Sportland“ aprūpino būtiniausiu sporto inventoriumi bėgimui, o „Bitė Lietuva“ pasirūpino mobilaus ryšio kortelėmis. „Šeima“ apsistojo LŠPF prezidento namuose.
„Mes sutarėme, kad virsiu ukrainietiškus barščius, bet Aistis manęs neleidžia į virtuvę. Tik ateinu, o jis jau sako, kad viskas paruošta, – nusijuokė Viktorija. – Ir dar noriu padėkoti kirpėjai Astai Paulauskienei, kuri mus visus nuoširdžiai priėmė ir pagražino po sunkios kelionės“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
