Čempiono širdį turintis plaukikas E.Matakas svajoja apie naujas aukštumas
Edgaras Matakas | Dano Sodaičio nuotr.
Plaukikas Edgaras Matakas (23 m.) neturėjo kito pasirinkimo, kaip Tokijo žaidynėse tapti paralimpiniu prizininku, nes išvykdamas tai pažadėjo artimiausiam žmogui. „Ji bus mano viltis“, – paėmęs naujagimę ant rankų prieš pirmąsias savo žaidynes Rio de Žaneire ištarė plaukikas ir taip išrinko mažajai sesutei vardą. Dabar penkerių Viltė – aistringiausia ir reikliausia brolio sirgalė, o sesers nuomonė ir norai Edgarui yra patys svarbiausi.
„Pažadėk, kad parveši medalį“, – spyrė Viltė, o tokių pažadų dalyti nemėgstantis E. Matakas bandė išsisukti. Tačiau įspraustas į kampą davė seseriai žodį, kad iš Tokijo žaidynių grįš su medaliu.
Jis žinojo, kad yra pajėgus kovoti su geriausiais pasaulio paralimpiečiais, ir slapčia vylėsi, kad taps čempionu, bet sportas visada nenuspėjamas.
50 metrų laisvuoju stiliumi S11 (visiškai nematančių sportininkų) klasės finale E. Matakas stengėsi iš visų jėgų ir finišą pasiekė trečias, taip iškovodamas pirmąjį Tokijo paralimpinį medalį Lietuvai.
Plaukiko namuose Kaune šventė buvo didžiulė. Viltė šūksniais ir plojimais pranešė apie brolio laimėjimą Šilainiams, o paskui ir visam savo darželiui išpyškino: „Ar girdėjote, mano brolis laimėjo paralimpinę bronzą?!“
Iš Tokijo baseino išlipusiam Edgarui irgi tarsi atlėgo, kad tesėjo seseriai prieš žaidynes duotą pažadą, bet ant širdies vis tiek gulėjo sunkus akmuo, nes norėjo plaukti greičiau ir būti gerokai aukščiau. Ant aukščiausio prizininkų pakylos laiptelio!
„Kai visą sezoną rodai puikius rezultatus ir į žaidynes vyksti su mintimi, kad po tiek metų sporto esi pajėgus užsikabinti paralimpinį aukso medalį, visada liūdnoka, kai po finišo pasako, deja, nelaimėjai“, – dar ir dabar E. Matakui skaudu dėl to, kad svajonė buvo greitesnė.
Vis dėlto svarbiausios Edgaro sirgalės Viltės neišmatuojamas džiaugsmas dėl paralimpinės bronzos apmalšino ir plaukiko skaudulius.
2020-ųjų Tokijo žaidynėse E. Matakas dar plaukė SB11 klasės 100 metrų krūtine finale, pasiekė asmeninį rekordą (1 min. 16,27 sek.) ir užėmė penktą vietą.
Žada sekti brolio pėdomis
Nors šeimoje tarp vyriausio ir jauniausio vaikų 18 metų skirtumas, brolio ir sesers ryšys pavydėtinas. Jie drauge žaidžia, kalbasi, juokiasi, vaikšto į renginius.
Neregiui broliui Viltė visuomet paduoda reikiamą daiktą, palydi jį iki reikiamos patalpos.
Pasaulyje žinomas paralimpinis plaukikas E. Matakas išmokė seserį plaukti, o Viltė jau dabar svajoja, kad ūgtelėjusi taip pat lankys plaukimo treniruotes ir sieks būti čempionė.
„Svarsčiau, gal dukterį leisti į šokius ar aerobiką, bet apie tai net kalbos negali būti. Ne! Ji lankys tik baseiną ir bus kaip brolis“, – juokėsi plaukiko ir jo seserų motina 44 metų Sandra Matakienė.
E. Matako šeimoje yra dar 19-metė sesuo Liveta, su ja plaukikas irgi puikiai sutaria, tačiau jaunėlė vis tiek jam pati artimiausia.
Tas Edgaro ir Viltės noras plaukti S. Matakienei atrodo net šiek tiek komiškas, mat ji pati paniškai bijo vandens.
„Aš ne tai kad nemoku plaukti – ir nenoriu išmokti. Įbrendu į vandenį iki kelių, ir man jo per akis“, – prisipažino S. Matakienė.
Todėl tuomet, kai silpno regėjimo 12-metis paauglys sūnus pareiškė, kad lankys plaukimo treniruotes, jo motina nustėro.
„Tu plauksi?! Nejuokink žmonių!“ – aikčiojo S. Matakienė. Bet Edgaras užsispyrė. Jis nebuvo tas talentas, kuriam viskas sekasi ir kurį neeiliniai gebėjimai iškelia aukščiau už kitus. Tačiau užsispyrimas ir begalinis noras būti geriausiam Edgarą stūmė pirmyn.
E. Matako grybšniai baseine buvo vis tvirtesni, bet regėjimas prastėjo. Iš močiutės, motinos mamos, plaukikas paveldėjo glaukomą – ligą, dėl kurios akyje padidėja spaudimas, siaurėja akiplotis ir atrofuojasi regos nervas.
Edgaras jau gimė su negalia. Silpnaregis berniukas nuo vaikystės vaikščiojo pasibalnojęs nosį akiniais, o pirmokas sunkiai pritapo prie bendraamžių: per pamokas su jais nespėdavo, nes sunkiai įžiūrėjo raides ir skaičius.
Pradėjęs mokytis specializuotame ugdymo centre, E. Matakas pasijuto geriau, bet paauglystėje regėjimas pradėjo dar labiau silpti, o galiausiai vaikinas visai apako.
„Išbandėme viską, kad tik grąžintume sūnui regėjimą, tačiau gydytojai pasakė: „Viskas, nebegalime nieko padaryti. Dabar galite tik stebuklo laukti.“ Tad aš vis dar laukiu to stebuklo. Mano, mamos, širdis dar tiki, kad jo sulauksiu, nes medicina sparčiai žengia pirmyn“, – vylėsi S. Matakienė.
Šeimoje Edgaras – vienintelis neregys. Ir jo seserys, ir tėvai puikiai mato. Ir nors motina dar tikisi stebuklo, seserims brolio negalia visai netrukdo. Kai augo, Liveta padėdavo broliui mokytis, skaitydama jam storiausias knygas. Dabar jau Viltė dažniausiai tampa Edgaro akimis neregiui painiuose Kauno, ir ne tik jo, labirintuose.
Jau mąsto apie kitas žaidynes
Grįždamas iš Tokijo E. Matakas gniaužė seseriai pažadėtą paralimpinį apdovanojimą, o sunkiame lagamine buvo saugiai supakuotos lauktuvės: rankšluosčiai, pliušiniai žaislai ir, žinoma, saldainiai.
„Jei Viltė pasidalys, gausite ir jūs“, – šeimynykščius per dantį traukė plaukikas, mažylei įteikdamas dovanas.
Tačiau geriausia dovana Viltei buvo pagaliau grįžęs brolis. Iškart pakibo jam ant kaklo ir nesitraukė nė per žingsnį.
Nors plaukikas dar jautė nuoskaudą dėl išslydusio paralimpinio aukso, šeimoje ir jis pagaliau aprimo, susitaikė ir pradėjo kurti naujus planus.
„Tą auksą parvešiu iš Paryžiaus! Pamatysite, aš galiu jį laimėti!“ – lyg mantrą kartojo namiškiams.
E. Matakas visada toks: turintis tikslų ir jų siekiantis, drąsiai svajojantis ir nepalenkiamas optimistas.
„Psichologiškai jis labai stiprus. Pavyzdžiui, jei man kas negerai, nesiseka, visada ateis ir nuramins: „Tu neišgyvenk, dabar nekas, bet bus geriau.“ Edgaras tiki sėkme, į viską žiūri optimistiškai ir neabejoja, kad bus gerai. Ne dabar, bet kada nors tikrai bus“, – sakė S. Matakienė.
Net apie Tokijo paralimpines žaidynes šeimai E. Matakas per daug nepasakojo, nes tai, kas ten buvo, jau pražuvo. Jo mintys dabar – Paryžiuje, kuriame 2024 m. vyks kitos paralimpinės žaidynės.
„Norėčiau, kad į Paryžių pažiūrėti, kaip plaukiu, galėtų atvykti visa mano šeima“, – prisipažino paralimpinis prizininkas, ir toliau besivejantis savo svajonę laimėti svarbiausią apdovanojimą.
O šeima jau dabar nepaprastai didžiuojasi Edgaro laimėjimais.
Tų laimėjimų buvo ne vienas. 2017 m. gruodį Meksikoje neregys iš Kauno tapo 50 m laisvuoju stiliumi pasaulio čempionu. Prieš tai jis dar laimėjo bronzą, plaukdamas 100 m laisvuoju stiliumi.
Šiemet gegužę Portugalijoje, Madeiros saloje, Edgaras iškovojo Europos žmonių su negalia plaukimo čempionato tris aukso medalius: triumfavo 100 bei 50 m laisvuoju stiliumi ir 100 m krūtine rungtyse.
100 m laisvuoju stiliumi atrankoje E. Matakas pasiekė asmeninį ir Lietuvos rekordą – 59,73 sek., o finale jį darsyk sudaužė, finišo link plaukdamas viesulo greičiu – 58,83 sek.
50 m laisvuoju stiliumi atrankoje jis irgi pasiekė asmeninį rekordą – 25,89 sek., o finale plaukė kiek lėčiau, bet vis tiek buvo nepralenkiamas ir distanciją įveikė per 26,05 sek.
Sezoną papuošė paralimpinė bronza.
„Prilipusi prie kompiuterio stebėjau, kaip jis plaukia, ir nepaprastai džiaugiausi, kad Tokijuje sūnus iškovojo bronzą. Bet vis tiek neapleido mintis: sveikinti jį ar ne, nes greičiausiai bus piktas.
Palaukiau pusvalandį, jis neparašė, nors paprastai iškart paklausia, ar mačiau. Tad pati brūkštelėjau: „Sveikinu.“ O jis: „Taip neturėjo būti, turėjo būti geriau.“ Bet paskui nurimo, pasikalbėjome, kad jis dar labai jaunas ir dar turės progų. Edgaras visada nori laimėti“, – pasakojo S. Matakienė.
Į treniruotes visada noriai
Tas nepaprastas noras būti geriausiam tarsi benzinas E. Matako varikliui. Augdamas Neries ir Nemuno santakoje Kaune, Vilijampolėje, būsimasis paralimpinis prizininkas kasdien turėjo išgyventi kiemų karuose, nes „Slabodke“ vadinamame rajone silpniems nebuvo vietos. Tačiau vaikystės draugai paniro į alkoholį ir nusikaltimus, o E. Matakui išsigelbėjimu tapo plaukimas. Iš Vilijampolės šeima išsikėlė į Šilainius, bet plaukimas Edgarui iki šiol labai svarbus.
„Jis visą save atiduoda sportui. Treniruotės būdavo ir penktą valandą ryto, bet sūnus visada be problemų į jas keldavosi. Nesvarbu, pūga, kruša, lietus, jis keliasi ir eina. Nė karto neištarė, kad tingiu ar nenoriu“, – prisiminė S. Matakienė.
Grybšnis po grybšnio tobulėdamas, plaukikas užsibrėžė būti geriausias visur ir visada. Net tuomet, kai nepasiseka, jis toliau siekia savo tikslų ir tiki, kad kitąkart bus geriau.
„Edgaras nuolat mums kartoja: „Aš galiu tai padaryti ir padarysiu“, – teigė S. Matakienė.
Namie plaukikas būna retai, bet jei tik būna, visada neprašomas padeda buityje: parneša sunkius krepšius iš parduotuvės, išplauna indus.
„Jis labai geras vaikas“, – subrendusį sūnų motina vis dar vadina vaiku.
Tačiau tas vaikas jau pats braižo savo gyvenimo žemėlapį, kuriame – dideli užmojai užkariauti pasaulį. E. Matakas neabejoja, kad jam pavyks.
„Tokijuje iškovojau ne tik medalį. Ten dar labiau subrendau, pajutau didesnę atsakomybę ir pamačiau savo spragas. Dabar žinau, kur man reikia tobulėti ir kur dėti akcentus, rengiantis kitoms paralimpinėms žaidynėms“, – aiškino plaukikas.
Tokijo žaidynės jam buvo antros. 2016-aisiais, būdamas septyniolikos, E. Matakas jau plaukė Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse.
Ošiant daugiatūkstantinei miniai Rio olimpiniame stadione per atidarymo ceremoniją jis nešė Lietuvos trispalvę, kurią gavo iš tuometės šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.
Trijose rungtyse plaukęs paralimpinių žaidynių debiutantas kovojo ne tik su varžovais, bet ir su jauduliu – iki tol jam neteko stovėti ant starto bokštelio, ošiant 18 tūkstančių žiūrovų miniai.
Plaukdamas 100 metrų laisvuoju stiliumi lietuvis užėmė 10-ą vietą, o varžybų protokoluose buvo itin gerai įvertintas už greitą reakciją atsispiriant nuo bokštelio.
50 m laisvuoju stiliumi rungtyje moksleivis pagerino ir asmeninį, ir Lietuvos rekordą (27,86 sek.) ir buvo 11-as, o 400 m laisvuoju stiliumi finale finišavo 8-as.
Tokijuje tribūnos buvo beveik tuščios, nes dėl pandemijos į jas nebuvo leidžiami žiūrovai. Bet ne minios ir sirgaliai lemia rezultatus, o juodas darbas iki varžybų ir šiek tiek sėkmės. Tad Edgaras ir toliau planuoja kantriai ir sunkiai dirbti – be savaitgalių, laisvų vakarų ir jauniems žmonėms įprastų pramogų. Tačiau čempiono širdį turinčiam plaukikui ta kaina atrodo nedidelė. O sėkmė, kad ir kokia nenuspėjama būtų, gimusius būti čempionais visada susiranda.
