Lietuvos graplingo rinktinės lyderiui T.Smirnovui – juodas diržas

 Likus porai savaičių iki didžiausio metų graplingo renginio IGF pasaulio čempionato Lietuvos rinktinės lyderiui Tomui Smirnovui įteiktas juodas diržas. Tai dar vienas įrašas į „Smauglio“ kovotojo CV, kuriame yra ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio čempiono titulai.

„Žinoma, visada smagu gauti juodą diržą, bet aš to nesureikšminu. Kažkam toks įvertinimas galbūt reikštų pabaigą, bet man tai tik pradžia. Ar aš vertas to diržo? Galiu pasakyti, kad kovodamas net su geriausiais Europos kovotojais, gėdos nepadaryčiau. Nesakau, kad būtinai laimėčiau prieš juos, tačiau mano ir jų lygis yra panašus.

Pats diržas koviniame sporte yra įprastas reiškinys. Tie, kas sportuoja, laikosi egzaminus, taip pat yra vertinami už varžybų rezultatus ar už to sporto plėtrą. Man asmeniškai kovos metai – tai gyvenimo dalis ir platesnis žvilgsnis, nestatant savęs į rėmus ar taisyklių apribojimus, ko galima ir ko negalima“, - sakė naujasis juodo diržo savininkas.

- Grįžkime į tą laiką, kai graplingas tapo neatsiejamu dalyku jūsų gyvenime. Esate minėjęs, kad turint tiek dėdžių kovotojų, būtų nerealu sukti kitu keliu. Tai kaip viskas prasidėjo?

- Taip, mano giminė labai aktyvi šiuo klausimu – visi dėdės ir visos tetos judėjo, nesėdėjo, tad tai mano genuose (šypsosi). Viskas prasidėjo mano vaikystėje, kai nuolat stebėdavau kovojančius dėdes Mindaugą ir Kęstutį. Visada, kol truko jų karjera, veždavosi kartu.

Taip ir įsitraukiau. Buvau judrus vaikas, visada visur lakstydavau, tad pirmoje klasėje mane nuvedė į džiudžistu treniruotes. Ilgai ten neužsibuvau, nes treneris dažnai išvykdavo į varžybas ir jo paprasčiausiai nebūdavo.

Tada persikėliau į baseiną, kuriame praleidau net penkerius metus. Viskas buvo gerai, bet dėdžių pastūmėtas grįžau į kovinį sportą. Šeštoje klasėje patekau pas trenerį Štarevičių, kuris mane augino ir mokė subtilybių.

Jau tuomet visas mano gyvenimas buvo surištas su imtynėmis, tad žinojau, kad nuo jo niekur nepabėgsiu. Būdamas septyniolikos, susipažinau su savo dabartiniu treneriu Ričardu Piepoliu, padažnėjo mano kelionės savaitgaliais į Vilnių, kol galiausiai persikrausčiau į šį miestą.

Dabar galvoju, kad laikui prisijungiau prie stipriausios Lietuvos komandos. Tas prisijungimas man leido tobulėti greičiau nei būčiau galėjęs. Be abejo, kiekviena nauja karta auga vis geresnė ir geresnė. Dabar net šešiolikmečiai drąsiai meta iššūkį gerokai vyresniems varžovams ir kartais tie iššūkiai būna paženklinti pergalėmis.

- Ar karjeroje buvo toks lūžis, kai supratote, kad galite būti ne tik statistas, bet ir lyderis?

- Kai tik pradėjau, buvau kaip visi – akys degė, noras didžiulis. Visada norėjau tobulėti, norėjau dalyvauti, norėjau laimėti. Nebuvo taip, kad mano rezultatai iš karto buvo geri. Ne, jie gerėjo palaipsniui, kol ir tapau vienu „Smauglio“ lyderių.

- Kaip pasikeitė pats gyvenimas persikėlus iš Kauno į Vilnių?

- Noras tobulėti ir būti geriausiu privertė mane priimti šį sprendimą. Nors Kaune taip pat galėjau stiprinti savo džiudžistu sugebėjimus, bet visada norėjau treniruotis su geriausiais ir stipriausiais. Tai tiek ir pasikeitė.

- Kada nusprendėte ir kodėl nusprendėte pasukti ir trenerio keliu?

- Tai atsitiko žymiai vėliau. Taip susiklostė, kad reikėjo trenerio darbui su mažaisiais kovotojais, man pasiūlė ir aš sutikau. Darbas tikrai nelengvas. Ne tiek fiziškai, kiek emociškai mažieji išsiurbia tave (šypsosi). Po tų treniruočių pačiam sportuoti būna žymiai sunkiau, bet jau pripratau prie to, tad skųstis nėra dėl ko. Aš mokausi iš savo trenerio, kaip ir ką padaryti geriau, o vaikai iš manęs mokosi to paties. Nuolatinis tobulėjimas veda prie to, kad užauginsiu gerą kovotoją (šypsosi).

- Kaip dar labiau jaučiatės: kaip kovotojas ar kaip treneris?

- Vis dar turiu nesuvestų sąskaitų su nemažai kovotojų, tad ir pats jaučiuosi kovotoju. Kaip minėjau, tai tik pradžia, kovosiu iki tol, kol kūnas leis, o tada šimtu procentų pasinersiu į treniravimo kokybę.

- Artėja pasaulio graplingo čempionatas. Federacijos vadovai jus įvardino kaip vieną realiausių pretendentų iškovoti pasaulio čempiono titulą, o tuomet patyrėte traumą. Pavyks atsigauti?

- Kovoju visur, nepriklausomai ar tai paprastos varžybos, ar Europos, ar pasaulio čempionatas. Niekada nebijau pralaimėti, nes sporte geriausios pamokos gaunamos skaudžiausiu keliu. Visada geriau su geriausiais kovotojais dalintis žiniomis, o ne vaizduoti, koks esu gražus ir kietas.

Kalbant apie būsimą pasaulio čempionatą, deja, jame dalyvauti negalėsiu, todėl būsiu kaip treneris ir pasistengsiu padėti komandos draugams. Na, o ant tatamio turėčiau sugrįžti po poros mėnesių.