Į dvivietę valtį susėdę M.Maldonis ir A.Olijnikas: „Mūsų išskirtinumas? Valtyje nėra pareiškimų „Tu – kaltas“
Mindaugas Maldonis ir Andrejus Olijnikas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Ne, tai nėra mūsų pirmasis kartas vienoje valtyje, – nusijuokė Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės nariai, olimpiečiai Andrejus Olijnikas ir Mindaugas Maldonis. – Pirmas kartas buvo 2014 –aisiais, kuomet Galvės regatoje laimėjome sprintą“.
„Ir dar pamenu, nemažai visiems „užvežėme“, – nusijuokė A.Olijnikas, birželio mėnesį Europos čempionate su Ričardu Nekriošiumi iškovojęs bronzos medalį 1000 metrų distancijoje.
Nors tai buvo ilgai – dešimtmetį – lauktas dueto medalis, tačiau iškart po Europos pirmenybių baidarininkai pasuko skirtingais keliais.
„O aš? Kur tik aš nebuvęs! Per visus ėjau“, – smagiai nusijuokė M.Maldonis, rugpjūtį grįžęs iš Tokijo olimpinių žaidynių, kur 200 metrų rungtyje iškovojo dešimtą vietą.
Savo karjerą M.Maldonis pradėjo nuo 1000 metrų distancijos vienviete, irklavo ir su broliu Simonu, dėl kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes kovojo su keturvietė 500 metrų distancijoje, prieš olimpines žaidynes įrodė esantis pajėgiausias šalies sprinteris, o dabar sėdo į vieną valtį su A.Olijniku ir bando prisijaukinti 500 metrų distanciją dvivietę iš naujo.
Bet grįžkime į tuos 2014-uosius!
„Aš visada varydau 200 metrų dviviete, tačiau tąkart kažkaip nebuvo porininko, – sportas.lt pasakojo M.Maldonis. – Ir aš dabar nepamenu, kaip gavosi. Gal tu ir pasiūlei?“
A.Olijnikas sukluso: „Bet tai tebuvo dėl pramogos – juk paskutinės sezono varžybos“.
Vaikinai pabandė.
Ir jiems patiko: „O, visai neblogai“.
– Ir jums prireikė dar aštuonerių metų, kad apsispręstumėte sėsti į vieną valtį aukšto rango varžybose?
A.Olijnik (A.O.): Šiokių tokių intarpų dar yra buvę – kas kažkiek metų vis susiburdavome į komandą. Juk buvo bandymai ir su keturviete, o ir Tokijo testų varžybose startavome 1000 metrų rungtyje vienoje valtyje. Jau tuomet matėme, kad ištvermės abiem užtenka ir valties greitis yra didelis. Supratome, kad... Vienas kitam tinkame.
M.Maldonis (M.M.): Tačiau ten viskas susiklostė ganėtinai netikėtai. Man sezonas jau buvo pasibaigęs, o Andrius dvi savaites nesportavo. Tik sulaukiau žinios „Mindaugai, yra galimybė išvažiuoti į Tokiją, ar važiuosi?“ Jei būtume žinoję apie viską anksčiau, tikiu, būtume geriau pasirengę tam startui. Pamenu, kad išvykome po vienos bendros treniruotės Lietuvoje.
A.O.: Kaip šiandien prisimenu, kad grįžinėjau automobiliu iš atostogų Šveicarijoje. Sulaukiau skambučio ir klausimo, ar noriu startuoti dviviete su Mindaugu. Tuometinis mano porininkas Ričardas negalėjo dalyvauti, nes laukė begimstančios dukrytės. Ramiai atostogavau, tačiau išgirdęs siūlymą startuoti dviviete supratau, kad reikia bandyti. Buvo smalsu ir įdomu išbandyti.
– Mindaugai, jau išsiaiškinome, kad būtent tu esi tasai, kuris greitai sugeba persiorientuoti?
M.M.: Tik su Ignu Navakausku nesu sėdėjęs dvivietėje.
– Maniau, kad olimpinės žaidynės bus uždėjusios tašką – M.Maldonis yra sprinteris?
M.M.: Ne, visada buvau „pitsotnikas“. 500 metrų distancija man visada buvo geriausia. Kilometrui reikėjo labai daug aukoti dėl papildomos ištvermės lavinimo, tiek ir sprinte reikėjo nemažai darbo „gaudant“ greitį. Buvo daug nemalonių aspektų, kuriuos reikėjo kasdien kartoti, kurie labai greitai pradingsta, jei juos pamiršti treniruotėse. Tad galima drąsiai sakyti, kad mano sprinto sugebėjimai gali išgaruoti akimirksniu. Tik kiekvieną dieną stengiantis ir kartojant tam tikrus aspektus galima pasiekti rezultatą. Sukandus dantis.
– Pats naują olimpinę – 500 metrų dviviete valtimi – rungtį oficialiai išsibandei su broliu Europos čempionate?
M.M.: Taip.
– O vėliau prasidėjo treniruotės su Andriumi?
A.O.: Kuomet su Ričardu neiškovojome kelialapio į olimpines žaidynes 1000 metrų rungtyje dviviete, bandžiau sugriebti bilietą į Tokiją vienviete valtimi. Nepavyko. O po Europos čempionato, kuris susiklostė tikrai gerai – pagaliau iškovojome medalį...
(M.Maldonis ploja rankomis)
A.O.: ...Ir taip uždarėme savo rungtį. Buvo nuspręsta, kad Lietuvos čempionate reikėtų pabandyti 500 metrų su Mindaugu. Taip ir susėdome dukart pairklavę treniruotėse. Turėjome galingus varžovus – I.Navakauską ir Artūrą Seją vienoje valtyje, todėl tai buvo tarsi loterija. Jie – labai stiprūs, o mes net nežinojome, kokie stiprūs galime būti patys. Jie puikūs sprinteriai, o mūsų užduotis buvo neatsilikti nuo jų labai daug per pirmuosius 200 metrų. Lenktynės pasisekė puikiai. Vėliau pasitariau su treneriu Sergejumi Sorokinu ir nusprendėme, kad pasaulio čempionate startuosiu ir vienviete 1000 metrų distancijoje.
– Mindaugas, žinoma, leido?
A.O.: Aš atsiklausiau. Jis išreiškė norą, kad pilnai atsiduočiau dvivietei. Puikiai tai supratau, tačiau aš noriu visur save atiduoti 100 proc. Situacija kiek pasikeitė – Mindaugas startuoja ir su keturviete. Tikiu, kad mūsų patirtis mums leis puikiai pasirodyti visose rungtyse.
– Abu esate olimpiečiai skirtingose olimpinėse žaidynėse: Andrius – startavo Rio prieš penkerius metus, Mindaugai, tu – ką tik grįžai iš Tokijo.
M.M.: O dabar visas dėmesys pasaulio čempionatui.
– Ar tai yra Paryžiaus planas? Jūsų dvivietė?
M.M.: Dar sunku taip toli žvelgti, nes kiekvienas sezonas gali būti nenuspėjamas. Bet 500 metrų dviviete – jau olimpinė rungtis. Tai yra testas ne tik mums asmeniškai, bet ir visai Lietuvai. Norime pamatyti, ką lietuviai gali šioje rungtyje. Bet turėsime ir keturvietę 500 metrų distancijoje. Viskas priklausys, kaip dažniausiai, nuo atrankų. Viskas priklausys, koks formatas bus pasirinktas, nes šešis sportininkus teks paskirstyti į dvi valtis. Dar anksti kalbėti ir skelbti, kas ir su kuo sėdės vienoje valtyje.
A.O.: Aš manau, kad karštosios kėdės principas nėra labai prastas dalykas. Sportininkų rotacija turi vykti. Žinoma, būtų smagu, jei pasirengimas būtų ramesnis. Man tokiame amžiuje jau iš anksto būtų geriau žinoti, kad galiu pradėti ruoštis olimpiadai prieš dvejus metus...
– Tokiame amžiuje?
A.O.: 34-i.
M.M.: Tau dabar 33-i.
A.O.: Bet netrukus bus 34-i. Bet nesvarbu – kad ir kokia atranka bus numatyta, aš stengsiuosi būti greičiausias. Kaip ir kiekvienas metais. Ir ne tik 1000 ar 500 metrų distancijoje, visada startuoju ir 200 metrų rungtyje, nes noriu būti dar greitesnis. 500 metrų man yra OK, 1000 metrų – gerai.
– Ar jau žinote 500 metrų paslaptį?
M.M.: Išvarai ir varai (juokiasi).
A.O.: Jeigu Dievas žinotų planus... (juokiasi). Ne, nėra tų paslapčių. Treneris sako, kad paslaptis – tempas apie 122 yriai per minutę. Manau, kad geras valties greitis yra vienas iš pagrindinių aspektų ir, be abejo, ištvermė, kurią jau ne vienerius metus kankiname. Man reikia pasitempti sprinte. Tai jaučiu ir stengiuosi kiekvieną dieną. Šiais metais man jau pavyko pasiekti ganėtinai neblogą savo maksimalų greitį. Bet aš vėl priminsiu, konkurencija mane motyvuoja ir veža.
– Mindaugai, o tu jau apsisprendęs, ar prieš Paryžiaus olimpines žaidynes vėl „šausi“ kokį nors bajerį?
M.M.: Manau, kad daugiau tokių bajerių nebus (juokiasi).
A.O.: Kilometrą sugalvos irkluoti... Per Lietuvos čempionatą atsirinkinėsime ir šaus bajeriuką.
– Andriau, tavo distancija, kuriai atidavei bemaž visą karjerą jau iškrito iš olimpinių žaidynių programos, Mindaugai, tapai paskutiniu lietuviu 200 metrų olimpinėje rungtyje. Sakyčiau, pats geriausias laikas naujiems bajeriams.
M.M.: Kai atvykau į Vilnių, 500 metrų distancija dingo. Nors tai atrodė mano pati stipriausia rungtis. Reikėjo rinktis: 200 ar 1000 metrų. Visiškai skirtingos kryptis, bet pasirinkau tuomet kilometrą, nes žinojau, kad ten reikės sunkiau dirbti. Norėjau būti stipresnis, norėjau dirbti. Laikiausi įsikandęs 1000 metrų, bet labai džiaugiausi, kai į programą grįžo 500 metrų distancija su keturviete. Džiaugiuosi ir dviviete, nes dabar yra daugiau šansų startuoti savo mylimoje rungtyje.
– Pamirškime valties reikalus – kaip sutariate be jos?
M.M.: Su Andriumi sportuojame jau daugybę metų kartu. Seniai esame pažįstami. Niekada nekonfliktavome. O dabar, kai jau turime šiek tiek bendrų darbinių reikalų, moralinių problemų nėra, iš fizinių? Yris daugmaž mūsų panašus, abu turime galios, kurios reikia distancijai. Atrodo, sueiname.
– Andriau, kaip šis jaunuolis?
M.M.: Jaunuolis? Man trisdešimt, jam 33…
A.O.: Na, aš visada jausdavausi vyresnis (juokiasi). Ir paglobodavau jį neretai... Jaučiuosi pusiau tėvas.
M.M.: (juokiasi).
A.O.: Bet nejuokaujant, abu esame orientuoti į savo klaidas. Jeigu kažkas blogai, aš visada atsigręžiu į save, o nekaltinu trenerio ar porininko. Man svarbu matyti savo klaidas. Manau, tai padeda darbui.
M.M.: Šis dalykas labai daug pasako apie komandą. Viskas yra gerai, kai rezultatai geri. Kur kas blogiau būna, kai rezultatų nėra – tada visi pradeda ieškoti, į ką reikėtų durti pirštu. Daugelis duria į kitus – „tu kaltas, tu kaltas, o aš viską gerai darau“. O mes su Andriumi stebimi save, vienas kito klausiame nuomonės, ar gerai darome. Mums abiem svarbi kito nuomonė. Juk negaliu pats žinoti, ar viską gerai atlieku. Pas mus nėra kaltinimų.
– Kiek žinau, abu puikiai sugebate save išausti.
A.O.: Manau, kad sugebėjimas matyti savyje trūkumus padeda tobulėti. Kaip taisyklė, kai nematai savyje trūkumų, pradedi kaltinti dėl visko kitus. Aš nesijaučiu tobulas. Žinau, kad dar turiu rezervų būdamas ir 34-ų...
– Tau „skauda“ dėl tų 34?
A.O.: Man jau skauda rytais atsikelti.
M.M.: (juokiasi).
A.O.: Stuburas vienas tėra ir jis jau tikrai nebetoks strypas kaip anksčiau.
M.M.: Prieš varžybas kiekvienas sportininkas nori jausti, kad viską daro gerai – nedarai klaidų, gerai jautiesi. O jeigu iš šono kas nors pasakys, kad ir tą, ir kitą darai blogai prieš pat varžybas? Tai morališkai gali pakirsti kojas. Apie tai netgi turėjome diskusiją su kineziterapeutu Jurijumi Vaščenkovu, kuris mane lydėjo į olimpines žaidynes. Pamenu, darau pratimėlius, o Jurijus jau prieš startą net nesako, ar gerai, ar blogai darau. Jis tiesiog pasakė „Jausk, kad darai gerai“. O mes su Andriumi abu stengiamės daryti taip, kad padėtume kitam valtyje jaustis gerai.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
