Olimpietis M.Griškonis prabilo apie skaudžią šalies sporto padėtį: „Esame pakviesti kurti sportininkų rengimo sistemą su tais, kurie ją sugriovė“

„Netrumpai apie sporto ateitį“, – taip tekstą, paskelbtą socialiniame tinkle „Facebook“ pavadino olimpietis irkluotojas Mindaugas Griškonis.

„Ar realiai suvokiame, ar realiai suvokiame, kad tie, kurie atsakingi už tai, kur yra Lietuvos sportas šiandien, yra tie patys, kurie daugiausiai ir garsiausiai kalba apie permainas?“, – klausia Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse sidbro medalį iškovojęs sportininkas.

Pateikiame visą jo publikuotą tekstą, kuriame visi skaudi tiesa apie Lietuvos sporto padėtį:

„Lietuvos sportas – dugne“. Pažįstama frazė? Taip.

Ar atsibodo? Taip.

O girdėjote šitą: „Būtina sporto reforma“? Arba dar geresnę – „Reikalingi pokyčiai šalies sporte“?

Manau, kad atsakymas tas pats – taip.

Bet ar realiai suvokiame, kad tie, kurie atsakingi už tai, kur yra Lietuvos sportas šiandien, yra tie patys, kurie daugiausiai ir garsiausiai kalba apie permainas?

Sakysit, kad kaltinu. Gal. Bet tam turiu pagrindą. Tad apie viską iš eilės.

Lietuvos sportas visuomet būdavo lydimas žodžio „politika“. „Sporto politika“ bloga, nestrategiška, reikalingos permainos, reikia atsisakyti valstybės kišimosi, reikia keisti federacijų darbą, reikia įgyvendinti naują politiką ir taip toliau. Politika visur. Ne vienerius metus.

Sportas yra politizuotas. Dar nuo sovietinių laikų, kuomet už sportą buvo atsakinga centrinė valdžia. Tą patį perkėlėme ir į nepriklausomą Lietuvą. Ir taip nutiko, kad už mus sprendimus priiminėjo ne sporto bendruomenė, o už pareigūnus atsakinga institucija.

Ji buvo atsakinga ir už daugelį sporto infrastruktūros projektų, tame tarpe – bazes. Trumpai tariant, VRM buvo pavesta kuruoti sportą.

VRM kuravo Kūno kultūros ir sporto departamentą, o pastarasis – dar keletą įstaigų. Tarp jų ir Lietuvos olimpinį sporto centrą, kurio koridorius daugelis mūsų žino atmintinai. Šio centro netekus pradėjome riedėti žemyn.

Netekome medikų, trenerių ir baisiausia, netekome valstybės dalyvavimo olimpinėje programoje, kuri veikė iki tol. Veikė taip, kad visi politikai turėdavo kur kas daugiau galimybių pasifotografuoti su mūsų iškovotais medaliais, o mes galėdavome pasijusti vertinami. Bent laikinai. Bet prie to pripratom.

Apie olimpinę programą norisi pakalbėti kiek plačiau.

Olimpinė programa buvo toks dalykas, kuriame dalyvaudavo visi, galintys mums padėti. Tai ir LOSC, ir KKSD (tiksliau pati valstybė), ir LTOK. Trumpai tariant, ta programa buvo savotiškas apvalus stalas, prie kurio net ir skirtingos nuomonės rasdavo vieną valtį ir olimpinė rinktinė turėdavo aiškią plaukimo kryptį. Programoje buvo sudėta viskas, ką mes galime pasiekti, kiek ir ko reikia, ko prašome iš valstybės. Tai padėdavo realiai įsivertinti kur einame ir susidėlioti prioritetus. Pagal tai dirbdavo federacijos, mūsų treneriai, medikai ir visas nuostabus LOSC personalas. Ir LTOK, kuris būdavo atsakingas už mūsų išvežimą į olimpines žaidynes.

Ši programa buvo gera. Netikite? Pažiūrėkit mūsų olimpines pergales tada ir dabar – be jos. Skirtumą matote?

Programa veikė, medaliai buvo. Fotosesijos irgi. Valdžios durys atsidarydavo pačios.

Bet štai KKSD, kuris buvo svarbi šios programos dalis, vieną dieną nusprendė, kad to nereikia. Nereikia ir tiek. Ir pasitraukė iš programos.

Galvojate, mes apie tai žinojom? Ne. Ar tai buvo derinta su mumis? Ne. Ar manote, kad politikai tai žinojo? Nežinau. Nemanau. Gal tik vienetai. Bet žinau, kad jiems aiškinta, esą mes tam neprieštaraujame. O buvome tikrai prieš.

Dar vėliau tas pats KKSD, o tiksliau – vienas jo veikėjas, nutarė sunaikinti ir LOSC. Taip, tą patį, kuriame dirbo visi medikai, treneriai. Tą patį LOSC, kurį mes – sportininkai – prilyginame „Formulės 1“ bolidų boksams varžybų metu. Be jo mes – kaip bolidai be kuro, padangų, aptarnavimo ir svarbiausia – komandos.

Ir taip jau penkeri metai.

Tokie mes nuvažiavome į olimpines žaidynes. Buvo visko, bet darėme viską, kad laimėtume. Ir darysim toliau. Tik dabar esame priversti kovoti ne tik žaidynėse, bet ir Lietuvoje. Ir spėkit, su kuo? Ogi su tais, kurie turėtų mums padėti, bet elgiasi visai priešingai.

Ar kaltinu? Taip. Nes tam turiu pagrindą.

Man nesuprantama, kaip sporto bendruomenė, dabar yra skaidoma kelių keistų asmenų, kurie ne tik sunaikino tai, kas nešė pergalės, bet ir toliau tai daro.

Man nesuprantama, kaip tokiems žmonėms atviros ne tik valdininkų durys. Jie sėdi prie vieno stalo kabindami makaronus ministrams, nors patys nepadarė nieko, kad būtų verti bent rankos paspaudimo.

Man nesuprantama, kaip netekę KKSD pareigų, jie atsiranda Seimo narių patarėjų/padėjėjų gretose.

Ir baisiausia, man tikrai sunku suprasti, kaip sportininkai, kovoję dėl pergalių kaip ir mes visi, tapę politikais, imasi ne ko kito, o visuotinio sporto žlugdymo. Galimai vedami keršto už praloštus rinkimus prieš daugiau nei aštuonerius metus.

Kodėl apie tai?

Nes kitaip paaiškinti to negaliu. Tai, ką matau ir girdžiu, veda prie vieno atsakymo.

Tai – sporto pinigų atėmimo iš mūsų visų ir sutelkimo į kelias federacijas, pridengiant jų svarbą masiškumu. Ne kitaip. Ir tai daroma pačiu baisiausiu keliu.

Einant ne už, bet prieš. Prieš mūsų visų ateitį. Pasitelkus melą, šmeižtą, klaidinimą ir skaldymą.

Po susitikimo su ministre buvau įtrauktas į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo grupę, skirtą aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos tobulinimui. Be manęs ten – dar koks dešimt žmonių, iš kurių profesionalių sportininkų – trys.

Niekam ne paslaptis, kad būtent mes esame tie, kurie eilę metų buvo paliekami kažkur paraštėse, kai būdavo įgyvendinamos pačios įvairiausios sporto „reformos“, per kelerius metus mus visus atvedusios ten, apie ką jau rašiau.

Bet spėkite, kas tarp tų dešimties, „neabejingų Lietuvos sportui“ ir „vertų“ būti kūrėjais?

Tūlas Edis Urbanavičius, buvęs KKSD vadovas, apie kurio „reformas“ jau rašiau. Kaip paaiškėjo, jau atstovaujantis net penkioms federacijoms, nors komisijoje dalyvavo ir jų atstovai (Tomas Kučinskas, Emilis Vaitkaitis).

Nepriklausomos Lietuvos sportininkai iškovojo 26 olimpinius medalius. Bet per 30 metų mes pirmą kartą buvome pakviesti padėti sukurti. Bet, deja, pakviesti kurti su tais, kurie sugriovė.