Rusijos sporto žurnalistikos legenda prisiminė lietuvius: „Jie man sakė „Štai, Maskvoje vien priedurniai ir ožiai, o tu toks klasiškas. Išgerkime už tai?“

Sergejus Mikulikas – Rusijos žurnalistikos legenda. Jis tapo garsus Rusijoje po to, kai prieš daugiau negu trisdešimt metų atliko tyrimą apie sirgalių žūtį „Luzhniki“ stadione per rungtynes tarp „Spartak“ ir „Haarlem“ komandų. Vėliau jis darbavosi „Sport-Ekspress“, „Moi futbol“, „Futbol-Reviu“ redakcijoje, rašė straipsnius „The New Times“. O dabar S.Mikuliko pasakojamas istorijas galima paskaityti kanale „Poka pri pamiati“ („Kol prisimenama“, – rusų k.).

Didžioji S.Mikuliko gyvenimo dalis yra susijusi su sovietiniu krepšiniu, kurį jis stebėjo iš arti.

Pateikiame vieną iš žurnalisto pasakojimą apie legendinės Kauno „Žalgirio“ ir CSKA priešpriešos laikus.

– Kuo jums įsiminė superfinalas „Žalgiris“ – CSKA? – sulaukė klausimo žurnalistas.

– Tai – pats kiečiausias sportinės priešpriešos variantas. „Žalgiris“ laimėjo Maskvoje ir komandų laukė persikėlimas paprasčiausiu traukiniu „Maskva-Kaliningradas“. O čia ir pilni vagonai-restoranai sirgalių, kurie švenčia pergalę. Futbole niekada nesu matęs ko nors panašaus.

Sėdžiu, pamenu, su jais.

Lietuviai man ir sako: „Štai, Maskvoje vien priedurniai ir ožiai, o tu toks klasiškas. Išgerkime už tai?“

O aš atsakiau: „Ne, už priedurnius ir ožius gerkite be manęs. Maskva – mano miestas, kuriame gimiau ir augau“.

Tuoj pat kažkuri šeima man pradėjo pasakoti: „Taip, Maskvoje – puikūs žmonės. Štai vakar kažkokie vaikinai mums pardavė bilietus į rungtynes vos už 25 rublius už vieną. Išgerkime už juos?“

O bilietas į rungtynes kainavo 1,5 rublio.

Aš jiems pasakiau: „Ne, už tokius išsigimėlius aš negersiu. Nejaugi jie neturi sąžinės?“

Jie: „Ne, ne, Sergejau, mes jiems net savo adresą pasakėme, kad jie galėtų pas mus į svečius atvažiuoti. O kaip gi viskas būtų pasibaigę? Atvažiavome ir nepatekome į rungtynes? Tai būtų baisu, o mes į rungtynes patekome. Smagu“.

Taip ir sėdėjome. Ir tada į restoraną užsuko Sergejus Tarakanovas kavos. Jis klustelėjo: „Ar yra vietos prisėsti?“ Lietuviai tuoj kojas užsikėlė ant laisvų kėdžių: „Ne, Tarakanovas blogai elgiasi, piktas žaidėjas“, – sako lietuviai.

Trukteliu pečiais: „Ne, Serioga, nėra vietų“.

Vėliau užsuko parūkyti Vitia Pankraškinas. Jis visada kišenėje turėjo posakį: „Aš tik „šimtuką“ prieš miegelį“. Ir „ant jo“ nesijausdavo.

Tuoj lietuviai: „Vitia žais prieš mūsų Sabonį, ir šiaip vaikinas jis neblogas, nuolat šypsosi, autografus dalija, nagi, Vitokai, ateik, prisėsk prie mūsų“

Ir tokių bajerių būdavo nuolat. Pamenu, CSKA po pralaimėjimo „Žalgiriui“ atvažiuoja į stotį, krauna daiktus į traukinį, o per garsiakalbį praneša: „Traukinys „Kaliningradas-Maskva“ išvyksta iš tokio ir tokio kelio... Pralaimėjote, pralaimėjote!!!“

Būdavo ir įvairių politinių juokelių. Armiją jie laikė okupantais. Geriausias juokelis, kurį girdėjau: „Kalbama, kad Sovietų sąjungos rinktinė bus bazinė. Teks apjungti „Žalgirį“ ir CSKA. Ar žinai, kaip vadinsis? „ЖальЦСКА“ (Gaila CSKA, – rusų k.).

Finalas.

Turi žaisti vakare, o ryte mirė Konstantinas Černenko. Viskas buvo atšaukta, jokių sporto renginių. Tą dieną reikėjo sužaisti, nes vėliau laukė penkių dienų gedulas. Pirmas toks atvejis. Ir, štai, devynios sekundės iki rungtynių pabaigos. „Žalgiris“ laimi 2 taškais. Myškinas, Endenas, Tarakanovas įžaidžia kamuolį, Heino meta su sirena. Po pasitarimo paskelbiama, kad metimas pavėluotas. „Žalgiris“ – čempionai. Gomelskis nerimsta.

Šalyje – gedulas, švęsti negalima penkias dienas.

Taigi mes penkias dienas šventėme „Žalgirio“ pergalę. Lietuviai sakė: „Mes švenčiame ne dėl to, kad kažkas mirė Maskvoje. Mums šiaip neįdomu, kas ten pas jus – Brežnevas, Černenko, Chruščiovas... Pas mus „Žalgiris“ čempionais tapo“.

Jau tada supratau, kad yra tokia apolitiška šalis: nelieskite mūsų ir mes nepyksime.

O aš švenčiau nuoširdžiai, nes niekada nesirgau už CSKA!

Parengta pagal sports.ru publikaciją