Tokijo žaidynėse debiutuosiantis A.Skuja išpildys slaptą savo svajonę
Andrius Skuja | Dano Sodaičio nuotr.
Pirmadienį Tokijo olimpiniame stadione skambės Lietuvos vardas, kai į ieties metimo sektorių įžengs žaudynių debiutantas Andrius Skuja. Per šešerius karjeros metus spėjęs susižerti gausybę Europos čempionato medalių ir kitų tarptautinių varžybų apdovanojimų, Deimanto Jusio auklėtinis neslepia, jog didžioji jo svajonė išsipildys būtent Japonijoje.
Andrius Skuja (29 m.) jau spėjo pasirodyti olimpiniame stadione per žaidynių atidarymą, kai iškilmingoje delegacijų eisenoje, padedamas kitos lengvaatletės, Oksanos Dobrovolskajos, nešė lietuvišką trispalvę.
Pirmadienį Lietuvos rinktinės kapitonas paradinę aprangą pakeis į sportinę ir sieks kuo toliau numesti ietį F46 klasės varžybose, o trečiadienį sugrįš į stadioną startuoti pagrindinėje rungtyje – rutulio stūmime.
Klubui „Šiaulietis“ atstovaujantis sportininkas neslepia, jog Tokijuje pildosi kol kas didžiausia jo sportinė svajonė – atstovauti savo šaliai paralimpinėse žaidynėse – didžiausiame ir svarbiausiame žmonių su negalia sporto renginyje, per televiziją pasiekiančio milijardinę auditoriją visame pasaulyje.
Nuolat judėjo, bet rimtai nesportavo
Aukštas (203 cm ūgio), stotingas (150 kg svorio) ir be galo judrus A. Skuja nuo vaikystės žaisdavo futbolą ir krepšinį – net dalyvaudavo šios šakos 3×3 varžybose. Norėdamas sutvirtėti fiziškai, kilnodavo svarmenis ir štangą.
Iš bendraamžių Andrius labiausiai išsiskirdavo ūgiu ir sudėjimu, nors kartais aplinkiniai ir atkreipdavo dėmesį, kad kamuolį gainiojantis vaikinas laksto dešiniąją ranką prispaudęs prie liemens. Jis jau gimė turėdamas dešiniojo peties pleksopatiją – periferinę nervų sistemos rezginių ligą.
„Dešinė mano ranka turi mažiau jėgos, yra mažesnė, negaliu jos visiškai pakelti į viršų, į šoną. Bet negalia netrukdė man gyventi“, – patikino lengvaatletis.
Nors daug judėjo, rimtai sportuoti A. Skuja pradėjo tik baigęs mokslus. Socialinių mokslų kolegijoje Klaipėdoje kuršėniškis baigė Tarptautinio verslo studijas ir grįžo namo. Kartą, kilnodamas štangą sporto salėje, sulaukė kvietimo išmėginti lengvąją atletiką ir taip pradėjo stumti rutulį ir mesti ietį.
„Kai pradėjau rimčiau sportuoti, man buvo jau 23-eji, tačiau greitai užsikabinau“, – šyptelėjo dabar jau 29-erių metų lengvaatletis.
Trenerio Deimanto Jusio auklėtinis jau 2016 m. Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate iškovojo aukso medalį stumdamas rutulį ir bronzos medalį mesdamas ietį. F46 (judėjimo negalia) klasėje dalyvaujantis A. Skuja 2018 m. Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate pelnė auksą mesdamas ietį ir bronzą stumdamas rutulį. O šiemet Europos žmonių su negalia čempionate Lenkijoje iškovojo auksą mesdamas ietį ir sidabrą stumdamas rutulį.
Didysis sportas A. Skują taip įtraukė, kad jis nutarė ir savo ateitį sieti būtent su sportu, tad tuomečiame Šiaulių universitete gavo Kūno kultūros ir sporto edukologijos magistro diplomą.
„Iki tol mąsčiau, kad su savo negalia ir sudėjimu nesu tinkamas jokiai sporto šakai, bet treneris D. Jusys patikino, kad galime dirbti. Nors daug kas žiūrėjo skeptiškai – net tėvai, kurie galbūt norėjo mane apsaugoti, nepasidaviau. Jaučiau, kad galiu siekti sportininko karjeros ir man pavyko“, – pasakojo lengvaatletis.
Pradėjęs rimčiau sportuoti A. Skuja pirmąsyk išvyko į užsienį. Per varžybas Vokietijoje, Rusijoje, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose jis susipažino su kitų šalių sportuojančiais neįgaliaisiais. Vieni negalią turi nuo gimimo, kiti buvo stipriai sužeisti per nelaimingus atsitikimus ar net ginklu gindami savo šalį.
„Sportas man atvėrė akis ir parodė, kiek daug skirtingų negalią turinčių žmonių. Tie žmonės ir tos istorijos labai įtraukia ir padeda pačiam susidėlioti mintis“, – prisipažino lengvaatletis.
Su drauge Ema Šauliuose įsikūręs A. Skuja svajoja apie nuosavą būstą, tad, norėdamas jam užsidirbti, prisidėjo prie trenerio D. Jusio ir padeda šiam treniruoti neįgalius vaikus.
„Turime ir mažų vaikų, ir paauglių, ir jau baigiančių mokyklą – su klausos ir regos negalia, be rankos, sėdinčių vežimėlyje, sergančių cerebriniu paralyžiumi. Sportas visus juos vienija“, – sakė A. Skuja.
Jaudulys padeda nusiteikti kovai
Šešerius metus kantriai liedamas prakaitą kuršėniškis slapčia pasvajodavo apie paralimpines žaidynes. Nuvykti į Tokiją buvo jo svajonė.
Paralimpinėse žaidynėse jau buvęs treneris D. Jusys bei jose dalyvavę M. Bilius ir J. Spudis Andriui ne kartą pasakojo apie didžiausią pasaulio sporto renginį, apie jo atmosferą ir nepakartojamas žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas, tad A. Skuja slapčia vylėsi kada nors savo akimis jas pamatyti.
„Nenoriu prisikalbėti, bet Tokijuje stengsiuosi pasirodyti kuo geriau, nors nežinau, kaip atrodys varžovai. Fiziškai jaučiuosi gerai pasirengęs. Tikiuosi – ir psichologiškai“, – prisipažino lengvaatletis.
Tačiau jaudulys nėra A. Skujos priešas. Net priešingai – jis padeda geriau nusiteikti kovai.
„O kai atsistoju į rutulio stūmimo sektorių ar bėgimo taką mesti ieties, visiškai nusiraminu. Stengiuosi prisiminti, ką dariau per treniruotes ir nebesiblaškau išradinėdamas dviratį“, – juokėsi būsimasis Tokijo žaidynių debiutantas.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
