Šaulys K.Girulis: apie kulkinio šaudymo principus, geros ir blogos dienos skirtumus, nejaučiamą olimpinę dvasią, sausakimšą autobusą ir socialinę atskirtį
Karolis Girulis | asmeninio archyvo nuotr.
Šiais metais Osijeke (Kroatija) Europos šaudymo čempionate sužibėjęs lietuvis Karolis Girulis išsikovojo bilietą į Tokijo olimpiadą ir jau šeštadienį taps dar vienu Lietuvos atstovu, startuosiančiu šiose žaidynėse.
Lietuviams galbūt ne itin pažintos sporto šakos atstovas yra ne tik šaulys, tačiau gali didžiuotis ir pasiektais rezultatais mokslo srityje. K.Girulis turėjo galimybę studijuoti doktorantūrą, Vilniaus universitete yra baigęs moderniųjų technologijų fiziką ir vadybą, o vėliau magistrą studijavo biofiziką.
Tokijuje jau kurį laiką esantis K.Girulis papasakojo, kaip jam sekėsi derinti mokslus ir sportą ir kodėl šie du dalykai eina kartu, apžvelgė savo sporto šaką ir atskleidė esminius momentus šaudyme.
„Man sportas niekada nemaišė mokslams, o kaip mano treneris sako – jeigu mokslams maišo sportas, reikia mesti mokslus (juokiasi, – aut. past.). Mokykloje labai gerai sekėsi, namuose praktiškai niekada nereikėjo daryti namų darbų. Kai baigiau vidurinę ir išsilaikiau egzaminus, pradėjau galvoti, kur čia studijuoti. Bandžiau išsilaikyti visus egzaminus, kurie buvo leidžiami, kad galėčiau pasirinkti įdomų kelią. Pirmose vietose rašiau moderniąsias technologijas, o vėliau – ekologiją. Patekau pirmu numeriu ir labai džiaugiuosi, nes mokslai buvo įdomūs ir visapusiški, kurie formavo pasaulėžiūrą. Daugelyje sričių tai atvėrė akis ir tai labai smagu. Po mokslų nėjau dirbti į biofiziką ar su lazeriais, nors daug mano kolegų dirba didelėse įmonėse ir turi geras karjeras, bet mane visą laiką traukė gamta, pasaulio pažinimas. Gerai sekėsi ir sporte, tai visur važiavau ir dariau maksimaliai tiek, kad būtų įdomu. Su žmona susipažinome vienuoliktoje klasėje, abu studijas baigėme Vilniuje, ten pragyvenome šešis metus, bet mūsų Vilnius nepatraukė ir susikrovėme daiktus bei sugrįžome į Alytų“, – pasakojo K.Girulis.
Šaulys taip pat atskleidė, kad visų pirma susidomėjo lankais, jų gamyba ir šaudymu iš jų.
„Mokiausi įdomias technologijas – medžiagų mokslai, mechanikos ir t.t. Mane nuo vaikystės traukė lankai, buvau krapštukas, mėgau padirbėti su medžiu, dariau visokius dirbinius ir miniatiūras. Užsikabinau ant lankų, nors informacijos buvo nulis. Pradėjau siųstis knygas iš JAV ir jas skaityti bei tobulinti anglų kalbą. Tais laikais užsienio forumai buvo naujiena, bet juose atsirado įdomių kontaktų, įgavau patirties. Ten radau lankų gaminimo procedūras ir metodiką, o tai buvo labai įdomu ir išaugo į smulkų verslą. Vėliau mes pradėjome organizuoti visokias varžybas ir renginius, dalyvavome ir tarptautiniuose projektuose“, – sakė K.Girulis.
Paprašytas palyginti šaudymą iš lanko ir šaudymą ginklu, K.Girulis pabrėžė, kad šaudymas lanku jam leidžia pailsėti nuo monotoniško veiksmo, kurį reikia atlikti šaudant pistoletu.
„Tame profesionaliame kulkiniame šaudyme reikia atidirbi techniką, monotoniškumą, refleksus ir važiuoti su savo psichologija. Tuo tarpu šaudymas iš lanko visada yra gamtoje, naujoje vietoje, naujoje situacijoje ir tai atjungdavo smegenis. Tai buvo ypatingai svarbu tam, kad pailsėtuym nuo to monotoniškumo, to vieno vienintelio veiksmo“, – sakė K.Girulis.
Kuo skiriasi gera ir bloga diena kulkiniame šaudyme?
„Sunku atsakyti į tokį klausimą. Būna tokių dienų, kai esi viskam pasiruošęs, turi ypatingai gerą formą ir nusiteikimą, bet niekas nesigauna ir rezultatas nesilipdo. Būna dienų, kai atsistoji į starto liniją, prasideda kvalifikacija, viskas tabaluojasi, kruta, bet būtent tas jaudulys ir kažkoks trūkumas taip sukoncentruoja tave į tą paskutinį momentą, kad viskas sekasi gerai. Mes šaudyme neturime to vieno sprinto ar kažkokio vieno metimo – mes turime arba 60 šūvių-startų, arba 120. Kiekvienas šūvis įtakoja sekantį. Bendro rezultato lipdymas keičia tavo psichologinę ir fizinę būseną, todėl labai sunku prognozuoti, kas įvyks šiandien. Turi daug taktikų ir strategijų bei bandai pagal savo metodiką palaipsniui eiti rezultato link. Priklauso nuo to, kaip tai klijuojasi, priimi kažkokius naujus metodus ar specifinį veiksmą, kuris padeda susikoncentruoti į paskutinį momentą“, – pasakojo K.Girulis.
Pasak K.Girulio, net jeigu kažkuriuo metu nepasisekė, negali nuleisti rankų, nes galbūt tavo varžovas padarys lemtingą klaidą ir tu būsi pirmas.
„Viskas yra įmanoma, niekada negalima pasiduoti. Nesvarbu, ar pirmas šūvis buvo blogas, ar 27 – tai dar ne pabaiga. Galbūt tavo varžovas padarys 59 šūvius idealius, bet paskutinį pataikys į kito taikinį. Viskas sprendžiasi tada, kai viskas baigiasi. Tu turi viską padaryti ir kovoti iki paskutinio šūvio, nes jeigu kažkuriuo momentu atsipalaiduoji ir pagalvoji, kad „aj, bus gerai“ bei padarai kad ir dešimtąją dalį minusiuko savo rezultatui, vėliau matai, kad ta dešimtoji nulėmė kokią nors olimpinę kvotą ar finalą. Tuo metu negali sau atleisti, nes galvoji, kad tas momentas buvo esminis ir priėmei klaidingą sprendimą, kurį galėjai pataisyti. Visą laiką reikia būti maksimalistu, bet taip yra bet kuriame sporte“, – sakė K.Girulis. „Būna, kad pradedi galvoti apie kažką kito. Labai svarbu tai laiku pastebėti, nes kartais tos mintys tave neša, o veiksmas vyksta. Kartais pastebi, jog padarei 10 šūvių ir nepastebėjai kaip. Tas automatiškumas yra labai pavojingas – tai gali būti gerai, bet gali būti ir visiškai ne į temą“.
K.Girulio teigimu, svarbiausia pajusti malonumą bei sukontroliuoti susijaudinimo lygį, kuris taip pat yra labai svarbus.
„Filosofija yra tokia: pirmas dalykas, ką turi daryti atvažiavęs į varžybas – pajusti malonumą. Tai neturi būti stresas ar darbas už kurį mokami pinigai. Negali galvoti, kad turi gerai pasirodyti, nes nuo to priklausys, ar tu turėsi pinigų duonai, ar išmes iš komandos ir važiuosi rinkti braškių. Startų metu ypatingai negali galvoti apie tokius dalykus. Sprinteriui prieš startą būna vienas susijaudinimo lygmuo, o tada trumpam jis pakinta. Šaudyme tas startas trunka 1 val. 15 min. ar 2 val. 45 min. Tas pirmas šūvis būna toks, kurį nori pradėti teisingai ir gerai. Tas susijaudinimo lygis išauga aukštai ir jeigu tu jį sukontroliuoji bei po pirmo gero šūvio atsipalaiduoji, tuomet visas tas susikaupimas nusmunka į dugną ir sekantis šūvis gali būti kritinis, nes tavo koncentracija ir mintys yra ateityje, o tas automatiškumas ir refleksas gali būti kažkur šone. Tą susijaudinimo lygmenį kontroliuoti yra meistriškumas, nes turi savo mintis, širdies ritmą ir kvėpavimą kontroliuoti tokiame lygmenyje, jog būtum susijaudinęs, bet kritiniu momentu nepasiduotum, kai kažkas įvyksta, ko tu nesupratai. Turi suprasti, kad tai klaida ir galvoti, kad sekančiu šūviu gali tai pagerinti“, – sakė K.Girulis.
Kalbėdamas apie Tokijo olimpiadą ir su tuo susijusius iššūkius, K.Girulis papasakojo dviprasmišką situaciją, kuomet vienoje vietoje saugojamasi bet kokio kontakto, o kitoje – sausakimšu autobusu važiuoji į šaudyklą.
„Tas nerimas dėl COVID-19 – egzistuoja, nes niekada nesi garantuotas. Galbūt tau net nebūnant kambaryje gali jį tvarkyti ir palikti „dovanų“. Tu net nežinodamas iš oro pasigausi tą dalyką. Tų atvejų yra, jų atsiranda, mes vengiame tų visų kontaktų ir per daug nebendraujame su kitais. Yra tam tikras protokolas, kurio laikomės. Keisčiausia tai, kad visur viskas labai griežta, bet kai reikia važiuoti į šaudyklą, autobusas būna toks sausakimšas, kad reikia papildomų sėdynių tarp eilių“, – sakė K.Girulis. „Visgi matosi, kad japonai tikrai stengiasi ir daro, jog visiems būtų patogu ir žaidynės įvyktų“.
K.Girulis dar nesuspėjo pajusti olimpinės dvasios bei įvardino pagrindines to priežastis.
„Galbūt yra kitoks varžybų ir starto statusas, bet pačios tos olimpiados atmosferos kaip ir nesijaučia, nes pagrindinis dalykas yra kontaktas ir žmonių palaikymas, ryšys su komanda. Dabar mes net Lietuvos komanda tarpusavyje turime kuo mažiau bendrauti ir kuo toliau būti. Sėdime kambaryje, važiuojame į starto vietas, bet susipažinti ar pabendrauti negalime. Tai yra didžiausias minusas, nes prarandame socialinį gyvenimą. Visą laiką norėjome papulti į tą elitą, pabendrauti, pasisemti žinių ir motyvacijos, bet elementariai negali prieiti ir pašnekinti“, – kalbėjo K.Girulis. „Mačiau Pau Gasolį, Novaką Djokovičių. Tu gali prie jų pribėgti ir pasidaryti „selfį“, bet supranti, kad ir jį patį pastatai į nepatogią padėtį ir pats nenori prisidaryti kažkokių nelaimių. Jaučiasi didelis trūkumas, kad esame atskirtyje“, – sakė K.Girulis.
K.Girulis nenurodo tikslios vietos, kurią norėtų pasiekti Tokijo olimpiadoje, nes vien patekimas čia yra didžiulis pasiekimas. Pasak šaulio, užimtą vietą nulems ir sėkmė.
„Aš plano neturiu. Viskas planuojasi čia ir dabar. Kaip šauliai, kažkokių didelių tikslų mes nekeliame. Šaudyme yra labai didžiulė konkurencija, o mano rungtyje į olimpiadą patenka tik 37 žmonės iš viso pasaulio. Pasaulio taurėje kelialapius gauna 1-2 vietos, Europos čempionate – 1-2 vietos, kas keturis metus vykstančiame pasaulio čempionate – 1-6 vietos. Tų vietų daug nėra, o varžybose dalyvauja nuo 70 iki 150 šaulių ir visi jie yra geri bei potencialūs nugalėtojai. Lygiaverčiais varžovais laikau visus, kurie papuolė į olimpiadą. Neaišku, kam pasiseks surinkti tuos visus pliusus, kas turės daugiau sėkmės, jausis geriau, turės psichologinę kontrolę. Aš pats tikiuosi pasiekti savo rezultatą, o kur jis bus lentelėje – pamatysime jau greitai“, – sakė K.Girulis.
Paklausus K.Girulio, kur jis save mato po sportinės karjeros – gal Alytuje prie miškų, ar ūkyje, šaulys nestokojo ir humoro jausmo: „Nežinau, greičiausiai po žeme“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
