Olimpinį „saldainiuką“ išlukštenęs M.Maldonis: apie svajones, demonus, stiprųjį arkliuką ir rekordinį bicepsą
Mindaugas Maldonis l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Turėti savo būstą, mylinčią ir stipriai palaikančią žmoną, garažą, kuriame galėčiau krapštytis prie automobilių, norėjau turėti savo svajonių automobilį... Olimpinės žaidynės buvo didelė svajonė“, – prabilęs apie savo svajones lenkė pirštus baidarininkas Mindaugas Maldonis.
Tai – įgyvendintos svajonės. Prie paskutiniosios – olimpinių žaidynių – trisdešimtmetis sportininkas jau netrukus drąsiai galės dėti varnelę.
Penktadienį M.Maldonis kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes vienviečių baidarių 200 metrų distancijoje iškovojo Barnaule (Rusija) vykusioje pasaulinėje atrankoje. Tačiau tai nebuvo vardinis bilietas į žaidynes. Pagal Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos nustatytas taisykles, į olimpines žaidynes teisę vykti turėjo sportininkas, iškovoję dvi pergales tarpusavio varžybose.
Artūras Seja laimėjo Lietuvos taurės varžybose, tačiau pasaulio taurės etape Vengrijoje greitesnis buvo M.Maldonis (1:1). Taškas šiose lenktynėse buvo padėtas ankstų šeštadienio rytą – pasaulio taurės etapo finalą laimėjo M.Maldonis, A.Seja užėmė ketvirtą vietą (2:1).
„Kepurė atsipirko“, – nusiimdamas savo „snapback’ą“, ant kurio puikuojasi užrašas „Tokyo“, nusišypsojo M.Maldonis, pradėjęs pokalbį su sportas.lt.
Ši kepuraitė, įsigyta Japonijos sostinėje, kur vyko kontrolinės baidarių irklavimo varžybos, sportininką lydi jau pusantrų metų.
Jeigu jau pradėjome kalbą apie simbolius ir talismanus, nereikėtų pamiršti ir 2018-ųjų liepos 24 dieną M.Maldonio į „Facebook’ą“ įkeltos nuotraukos ir prierašo prie jos: „Šiandien yra lygiai 2 metai iki Tokijo olimpinių žaidynių. Ir štai labai drąsus pareiškimas – aš ten dalyvausiu“.
M.Maldonis nusijuokia, sulaukęs priminimo apie šį įrašą.
„Tačiau tuomet planas buvo išvykti su keturviete... Tikėjau komanda, tikėjau, kad mes galime, kelialapis nebuvo toli, deja, nepavyko, – prisiminė sportininkas keturvietę, kurią irklavo kartu su broliu Simonu bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkais Edvinu Ramanausku ir Aurimu Lanku.
– Planai greitai pasikeitė?
– Per ketverius metus su keturviete teturėjome vieną galimybę iškovoti olimpinį kelialapį. Nepavyko, tačiau liko šansai vienviete 200 metrų, vienviete 1000 metrų ir dviviete 1000 metrų. Tai buvo trys rungtys, kuriose buvo galima bandyti konkuruoti. Kilometrą jau kažkada esu bandęs, tačiau supratau, kad gerai pasirengti per trumpą laiką tikrai nepavyks. Artimiausias mano širdžiai, žinoma, buvo šansas išmėginti save 200 metrų rungtyje. Anksčiau specialiai jai nesirengdamas demonstravau sąlyginai gerą rezultatą Lietuvoje – ketverius metus iš eilės buvau trečias. Todėl nusprendžiau, kad per nepilną pusmetį galima būtų pabandyti pasiruošti svarbiems startams.
– Pusmetį visas dėmesys buvo nukreiptas į šią rungtį?
– Reikėtų žvilgtelėti į treniruočių planų sąsiuvinį... Manau, suskaičiuotume penkis mėnesius, kurie buvo skirti sprintui. Anksčiau viskas buvo atiduota 500 metrų distancijai su keturviete. Galima sakyti, kad tik penkis mėnesius treniravausi su mintimi, kad turėsiu varžytis sprinte.
– Ir viskas prasidėjo ganėtinai įdomiai: pasaulio taurės I-ajame etape sėdai į vienvietę, o broliui į valtį „pasodinai“ E.Ramanauską. Paskutinę akimirką. Už tai įgula buvo diskvalifikuota.
– Registruojant sportininkus startams, ne visada įmanoma žinoti, koks bus varžybų grafikas. Kartais antra distancija pagelbsti sportininkams – viena rungtis gali nesusiklostyti, kitoje gali pasisekti. 200 metrų sprinte visuomet favoritu buvo laikomas A.Seja. Visi kalbėjo, kad Artūras turi didžiausią šansą išvykti į olimpines žaidynes, o aš savęs nevertinau labai aukštais balais. Gal galvoje ir sukosi mintys, kad viskas yra įmanoma, tačiau bent jau tuo metu tai neatrodė realu. Ačiū Edvinui, kuris sutiko mane pakeisti dvivietėje valtyje, grafikas spaudė, būtų neįmanoma startuoti abejose rungtyse: vienvietės pusfinalis vijo dvivietės pusfinalį, finalai taipogi kirtosi. Per valandą – trys startai – praktiškai neįmanoma. Startavau vienviete, nes etape galėjo varžytis du sportininkai iš Lietuvos. Pabandžiau pakonkuruoti. Taip, žinojau, jei aplenksiu Artūrą, turėsiu atstovauti Lietuvai atrankoje į olimpines žaidynes.
– Tokios įtampos BKI federacija, manau, nejautė nuo laikų, kai konkuravo kanojininkai Jevgenijus Šuklinas ir Henrikas Žustautas.
– Taip, panašu, tik mūsų su Artūru atveju viskas susiklostė labai greitai. Jevgenijus su Henrikus „santykius“ aiškinosi visą sezoną, o čia viskas įvyko per tris savaites. Prasidėjo, kai Lietuvoje buvau antras, o labai rimta viskas pasidarė prieš savaitę. Keistas jausmas apėmė dar prieš atrankos finalą, kuriame tik 1 iš 9 gali iškovoti vietą olimpinėse. Kiekvienas mūsų turime savų demonų. Jaučiau, kad noriu iškovoti kelialapį, tačiau žinojau, kad galimai jį turėsiu atiduoti... Visokių minčių buvo. Ir logiškų, ir nelabai. Tai buvo ir demotyvacija ir geras egzaminas, ar sugebėsiu susiimti. Teko viską susidėlioti galvoje. Atrankos finale gerai „išsitaškiau“, nes savęs negailėjau – variau, kiek tik turėjau jėgų. Bam, kelialapis yra, bet po pusantros valandos – taurės etapo pusfinalis. Atvirai? Aš pirmą kartą gyvenime taip liūdėjau. Žinojau, kad dar ne pabaiga. Finišavau ir negalėjau džiaugtis. Neleidau sau to daryti, nes žinojau, kad viskas tik prasideda. O aš jau pavargęs... Bet pusfinalis susiklostė. Tikrai galiu pasakyti, kad esu dėkingas sėkmei. Tikrai. Atvirai. Mano pasiekime šįkart didžioji laurų dalis turėtų atitekti sėkmei.
– Atrodo, kad iki šiol neleidi sau džiaugtis?
– Aš ir neleidžiu... Nežinau, kodėl. Iškovojęs kelialapį sulaukiau labai daug sveikinimų. Daug žmonių sveikino atsirinkus į Tokiją. Tiesiog fiziškai negalėjau kiekvienam pasakoti, kad dar neatsirinkau, dar palaukime rytoj. Tos mintys mane galėjo užkrauti nereikalingomis emocijomis. Būtų ragas. Priėmiau sprendimą atsiriboti nuo socialinių tinklų. Pakako ir savų emocijų. O jų buvo daug ir bangomis. Kai užplūsdavo geros, jas reikėdavo prislopinti, kai užeidavo blogos, stengiausi kelti geras. Pabandžiau išlaikyti neutralumą. Tik tai galėjo man padėti susikaupti. Kovojau su savimi, su savo demonais, kad išlaikyčiau šaltą protą. „Šansų yra – reikia dar kartą suvažiuoti“ – laikiausi tokios pozicijos. Etapo pusfinalyje finišavau nuleidęs galvą, nes buvo labai sunku, neturėjau sveikatos. Ir valgyti nieko normaliai negalėjau tą dieną. Gyvas buvau, praktiškai, vien šokoladukais. Ir naktį prieš finalą skrandis ožiavosi, bet miegojau gerai.
– Mindaugai turi receptą, kaip įveikti tuos visus demonus?
– Esu skaitęs, kad per dieną žmogus savyje „praleidžia“ dešimtis tūkstančių skirtingų minčių. O kai žmogus išgyveną stiprų įvykį, visos mintys daugmaž įgauna vieną kryptį. Tada reikia pradėti diskusiją su savimi. Viduje. Ramini, kai apima nerimas, ramini, kai užlieja džiaugsmas. Aš spėjau labai daug dalykų apgalvoti: ir kas bus, jei laimėsiu, ir kas bus, jei nelaimėsiu. Visi įmanomi variantai prasisuko. Bet laikui bėgant ir diskutuojant su savimi ateina ramuma – nuotaikos kalneliai tapo mažesni... Kalbėjimas su savimi man padėjo. Dalykai, kuriuos mes sau sakome, parodo mūsų reakciją. Tam tikrais atvejais į dalykus reaguojame taip, kaip mums sako tie balsai galvoje... Gal kiek per ryškiai išsireiškiau (juokiasi). Bet esmė yra tame, kad mintis, kurios ateina, reikia kontroliuoti. Tai yra sunkiausias darbas.
– Pameni taurės etapo finalą, kuriame „apgynei“ kelialapį?
– Taip, pamenu ganėtinai gerai.
– Distancijos pradžioje Artūras pirmavo ir tu nebuvai antras.
– Aš galiu viską paaiškinti. Aš atėjau iš 1000 metrų distancijos, aš atėjau iš 500 metrų distancijos. Paslaptis? 200 metrų man yra lengva morališkai. Tai man yra saldainiukas, pasismaginimas. Žinai, kodėl? Nes reikia labai mažai kentėti. Čia nereikia kentėtis tiek, kiek kenti irkluodamas 500 ar 1000 metrų. Todėl, pirmiausia, 200 metrų manęs morališkai neužkrauna. Antras dalykas, distancijos pabaigoje aš sugebu fiziškai „nemirti“ taip, kaip „miršta“ kiti. Kiti greitai pasiekia kalno viršūnę ir vėliau griūna, o aš kopiu į mažesnį kalniuką... Aš žinojau ir sau sakiau, jeigu gerai „išeisiu“ starte, aš galiu. Tiesiog man reikia kuo mažiau atsilikti pradžioje, nes žinau, kad pabaigoje aš galiu belenkiek atkapstyti. Finalą laimėjau per paskutinį metrą. Taip, pabaigoje man irgi būna sunku, bet aš sugebu ignoruoti labai daug dalykų ir bandau kiekvieną yrį atlikti kuo geriau. Mačiau finale, kad artėju, artėju, artėju... Galvoje tik mintis, kad reikia laikyti, nes pabaigoje aš juos visus pagausiu. Tai man ir padėjo. Svarbiausia, neatsilikti pradžioje. Toks yra mano arkliukas.
– Jau supranti, kas nutiko? Dabar, kai jau turi olimpinį kelialapį, ateis kiti demonai, kurie kaltins tuos, kurie kankino prieš finalą.
– Nusimato smagi naktis (juokiasi)? Nieko tokio, turėsiu veiklos. Matau daug neperskaitytų žinučių. Reikės padėkoti žmonėms, kurie mane palaiko. Tikiu, kad susikrausiu labai daug teigiamų emocijų. Manau, kad skaitant sveikinimus viską geriau suprasiu. Tiesą pasakius, aš dabar nieko apie save nežinau – neskaičiau nė vieno straipsnio, nemačiau nė vieno „Facebook“ įrašo, nemačiau nuotraukų. Nesuprantu situacijos viešojoje erdvėje. Tik suprantu, kad pačiam sunku viskuo patikėti.
– Tavo gimtuosiuose Dauguose nusimato didelė šventė?
– Ach, juokiausi, kai šitą išgirdau. Bajeris neblogas. Kol kas pats esu užsispaudęs emocijas, nelaikiau savęs didvyriu nei vakar, nelaikau savęs juo ir šiandien. Prieš finalą kalbėjau su tėvais, pamenu, kaip pasakiau, kad jaučiu, jog verksiu, jei laimėsiu. Bet ašarų nebuvo. Nes po finišo mačiau, kad aplenkiau Artūrą, bet neleidau džiaugtis sau, kol oficialiai nepaskelbė. Aš ir negalvojau, kad laimėjau. Maniau, kad esu trečias arba ketvirtas. Kalbu su kitais, vienas – „Aš trečias“, klausiu, tai gal aš antras, kitas atsiliepia „Aš antras, tu laimėjai“. Tai man buvo nesuvokiama.
– Iškovojęs kelialapį šaliai iškart po finišo interviu sakei, kad apie olimpines žaidynes svajojai nuo vaikystės. Kaip tai atrodė tada? Kaip ta svajonė keitėsi augant?
– Taip, vaikystėje mes svajojame aplenkti savo draugus, savo rajoną, vėliau pradedi dairytis į Lietuvą. Šešiolikos, kai išvažiavau pirmą kartą į tarptautines varžybas, supratau, kad jei esi stipriausias Lietuvoje, tai nereiškia, kad esi stiprus pasaulyje. Taip, tada grįžome su medaliais, bet... Žinojau, kad vyksta olimpinės žaidynės. O svajonės? Juk jos visada sukasi mumyse. Žinoma, būdamas 21-ų tu nesuki galvoje plokštelės visą parą, kad pateksi į olimpines žaidynes. Galima taip ir išprotėti. Tiesiog visada stengiausi realiai vertinti savo šansus. Jeigu matai, kad dar nesi pasirengęs, turi suprasti, kad dar esi per silpnas, bet bandyti reikia. Taip man klostėsi su 1000 metrų distancija. Nepavykus, žinojau, kad toliau dirbsiu ir bandysiu. Mano teta Aldona, irkluotojų trenerė, man sakė, kad kada nors ateis ta diena... Jei tampi konkurencingas, sąlygos turi susiklostyti. Taip ir gavosi šį kartą. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. O svajonės realiomis tampa dirbant ir jų siekiant.
– O kiek svajonių jau išpildyta?
– Skaičių pasakyti?
– O tu gali ir skaičiais?
– Reikėtų skaičiuoti (juokiasi). Smulkesnių gal nebeprisiminsiu. Svajojau turėti savo būstą, mylinčią ir stipriai palaikančią žmoną, garažą, kuriame galėčiau krapštytis prie automobilių. Turiu ir svajonių mašiną, į kurią dar reikia „įkišti“ nemažai pinigų. Svajonė – Tokijas. Svajonių visada buvo ir bus vairiausių – tiek apie automobilių vairavimą, tiek apie kitokius kasdienius dalykus. Namuose turime tikslų sieną, kurioje viskas surašyta. Kartais ten būna ir tokių svajonių, kur pagalvoji „gal ji ir reali, bet nelabai pasiekiama“. Bet būna, išsipildo ir tokie dalykai.
– Paskutiniai sakiniai – apie Tokiją?
– Taip (nuleidžia akis).
– O tau patinka žodis „olimpietis“?
– Reikės apsiprasti. Bet aš save ir anksčiau laikydavau olimpiečiu, nes priklausiau olimpinei rinktinei... Tas statusas praverčia, kai eini į banką, tarkime, paskolos. Parodai, kad esi rimtas žmogus ir pasiteisini, kodėl tavo tokios keistos pajamos (juokiasi). Žodis neįprastas, bet, manau, apsiprasiu. Kai laimėjau Vengrijoje, žinojau, kad važiuosiu į atranką, žinojau, kad turėsiu ginti kelialapį, jei jį iškovosiu. Olimpietis. Atrodo, paprasta, bet kai matai visą didelį paveikslą, tai yra žiauriai sunku. Tačiau pažiūrėję į smulkmenas, suprasime, kad reikia dirbti, dirbti ir pabaigoje pakentėti: šiandien aš turiu gerai išsimiegoti, šiandien turiu gerai pavalgyti... Smulkmenos veda į rezultatą. Nuolat bandai daryti geriausią, ką gali. Olimpietis? Tai gąsdinantis dalykas, bet jeigu po truputį jį prisijaukini, morališkai tampa lengviau nepasikrauti tokiais dideliais, kartais, galbūt, atrodytų, nepasiekiamais dalykais.
– Ar teko skaičiuoti, kiek startų buvo per visą šį „olimpinį“ maratoną?
– Septyni per savaitę? Pala, kelintadienis šiandien?
– Šeštadienis.
– Penktadienį pradėjau... Neskiriu dienų, jau antrą savaitę išvykęs. Septyni startai maksimalia koncentracija, nes nebuvo, kur taupytis.
– Mindaugai, žengiant nuo vidutinių nuotolių į sprintą turėjo keistis ir kūnas?
– Suskaidykime šį klausimą į dvi dalis – per penkis mėnesius ir per šias varžybas?
– OK.
– Prieš daugiau negu metus išmokau dirbdamas su Edvardu Grišinu, mitybos specialistu, kuris vienintelis sugebėjo padėti man priaugti svorio, kontroliuoti savo svorį. Reikia nemažai pastangų, bet man pavyko. Tačiau priaugęs raumenų pastebėjau, kad nepasidariau stipresnis fiziškai. Ant vandens nepastebėjau esantis greitesnis, galingesnis. Mačiau save veidrodyje, buvau masyvesnis, bet naudos nejaučiau. Didesnis raumenų kiekis rezultato nepagerino. Suvokiau, kad privalau palaikyti savo optimalų svorį. Tai ir bandžiau daryti. radau tinkamą svorį. Ignoravau norą atrodyti kitaip, labiau norėjau rezultato irkluojant. Per penkis mėnesius didelės transformacijos nebuvo... Ai, palauk, meluoju. Bicepsas mano rekordinis – 37 centimetrai. Gyvenime nesu tokio turėjęs.
– Tai jau į baidarių irklavimo rinktinės TOP-3 patekai pagal bicepso apimtį?
– Oi, ne... Ten turime savo karalių: Ignas Navakauskas, E.Ramanauskas, A.Lankas. Toli man ir iki Artūro bicepso. Labai. Bet rinktinėje mano rankos ilgiausios (juokiasi), todėl ir atrodo visai kitaip. Štai brolio Simono bicepcas atrodo didesnis, nes jo rankos trumpesnės. O aš kiek ištysęs: 186 cm ir 83 kilogramai ryte. O atsakant į antrą klausimo dalį apie kūną, nežinau, kiek kilogramų iš manęs liko per šį varžybų maratoną. Sudeginau, manau, nemažai svorio. Grįšiu namo, teks „atsigavinėti“.
– Ir čia mes grįžtame prie klausimo apie balių Dauguose. Moki, beje, atostogauti?
– Esu trenktas, negaliu nesportuoti. Prisipažįstu. O geriausias poilsis man – prie mašinų, garaže. Sukinėji tuos varžtus, prasikeiki, kūnas gal kiek ir dirba, bet galva prasivalo. Neretai 20 minučių darbas tampa dviejų valandų reikalu. Bet tai mane atpalaiduoja. Anksčiau atsipalaiduodavau žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Bet čia tik „barako“ laikais. Man tik duok laiko prie mašinos dabar. O balius? Su giminaičiais seniai ir besimatėme. Džiugu, kad daugelis jau pasiskiepijo, todėl galėsime susimatyti. Kaime galėsime atšvęsti. Bet švęsime ne mano pergalę, o kaip mūsų giminės pasiekimą. Man labai sunku kalbėti apie save, susireikšminti, į viską žvelgiu bendriau.
– Bet poilsio daug nebus. Laukia Europos čempionatas birželio pradžioje Lenkijoje.
– O, taip. Bet savaitės man tikrai užteks poilsiui.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
