Top 10: Pavojingiausios lenktynės pasaulyje

Sportas.lt tęsia automobilių sporto TOP 10 rubriką. Šią savaitę apžvelgsime pavojingiausias ir daugiausiai lenktynininkų gyvybių nusinešusias trasas.

Dėl milžiniško greičio pilotų gyvybės lenktynių metu atsiduria technologijų rankose. Nors per pastaruosius du dešimtmečius saugumas autosporte buvo ženkliai pagerintas, mirtini incidentai vis dar nutinka dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Sportas.lt pateikia pavojingiausių lentkynių dešimtuką, kuriose bet kokia klaida lenktynininkui gali kainuoti gyvybę.

Lenktynės nuo Paryžiaus iki Madrido (1903 m.)

Marcelis Renault | en.wikipedia.org nuotr.

Vos tik atsiradus automobiliams, atsiradoo ir lenktynės. 1903-ųjų ištvermės lenktynės nuo Paryžiaus iki Madrido buvo vienas iš nesėkmingiausių bandymų lenktyniauti.

Lenktynėse dalyvavo net 275 transporto priemones, 59 iš jų buvo motociklai. Žiūrovai, dar nežinoję, koks pavojingas gali būti automobilių sportas, užtvindė gatvių trasos prieigas. Pirmosios aukos ilgai laukti nereikėjo – nuvažiavus vos 70 km nuo Paryžiaus, po vieno iš bolidų ratais žuvo žiūrovė. Tačiau tai buvo tik pradžia. Dėl nepatyrusių lenktynininkų ir nepatikimų bolidų kilo begalė avarijų. Keletas lenktynininkų žuvo atsitrenkę į medžius, dar keletas žuvo po to, kai apsivertę bolidai užsiliepsnojo.

Dėl daugybės žūčių lenktynės buvo nutrauktos dar net nepasiekus Ispanijos. Prancūzijos valdžia, bijodama, kad gali žūti daugiau pilotų, nusprendė visus bolidus į Paryžių partempti arkliais. Šiose lenktynėse žuvo mažiausiai aštuoni žmonės – tarp jų ir kurį laiką lenktynėse pirmavęs vienas iš „Renault“ kompanijos įkūrėjų Marcelis Renault – tačiau šis skaičius tikriausiai yra žymiai didesnis. Žiniasklaida netruko šias lenktynes praminti „mirties lenktynėmis.“

Motordromų lenktynės (apie 1910-1930 m).

moto.caradisiac.com nuotr.

„Motordromų“ lenktynės buvo labai populiarios Jungtinėse Valstijose antrame-trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jas galima laikyti šiuolaikinių lenktynių ovaluose, pavyzdžiui NASCAR, pirmtakėmis, nes jos vykdavo trumpose, ovalo tipo trasose ant medinės dangos, o posūkio pasvirimo kampai siekdavo net 60 laipsnių.

Dėl didelių posūkių pasvirimo kampų automobiliai galėdavo pasiekti kvapą gniaužiančius greičius, tačiau dėl to kildavo ir nemažai tragiškų incidentų. Kadangi bolidai neretai pasiekdavo didesnį nei 190 km/h greitį, avarijos buvo labai dažnos: lenktynininkai, nesuvaldę savo bolidų, trenkdavosi į trasą juosiančius barjerus, o vėliau nuskriedavo į žiūrovų minią, juos užmušdami. Žiniasklaida netrukus pradėjo kalbėti apie didelį šiose lenktynėse žuvusiųjų skaičių – kartais per vienerias lenktynes žudavo net keli sportninkai – ir pakrikštyjo šias lenktynes „Murderdromais“ (angl. žudymo trasos).

Toks lenktynių statusas ir didelės priežiūros reikalaujančios trasos galiausiai privedė prie to, kad tokio tipo sportas buvo apleistas, tačiau tik po to, kai jis nusinešė labai daug gyvybių.

Vienas iš įsimintiniausių incidentų įvyko motociklų lenktynėse Atlantik Sityje. Motociklininkas Eddie Hasha kovojo dėl lyderio pozicijos, kai prarado savo motociklo kontrolę ir trenkėsi į apsauginę tvorą. Keturi berniukai, lenktynes stebėję prie tvoros, žuvo vietoje. Keletas kitų netoliese stovėjusių žmonių buvo sužalota. E.Hascha taip pat žuvo, kai motociklas jį nusviedė į tribūnas.

Mille Miglia (1927-1957 m.)

seriouswheels.com nuotr.

Po nesėkmingų lenktynių nuo Paryžiaus iki Madrido, atvirų kelių ištvermės lentkynės buvo apleistos daugiau nei dviems dešimtmečiams. „Mille Miglia“ tūkstančio kilometrų lenktynės Italijoje 1927-aisiais pažymėjo tokio tipo lenktynių sugrįžimą.

Lenktynės buvo galima išvysti galingų automobilių – tarp jų ir pirmuosius „Porsche“, „Alfa Romeo“ bei „Ferrari“ bolidus – kurie viešo naudojimo keliais lenktyniavo nuo Brešos iki Romos. Nors „Mille Miglia“ lenktynės tapo žinomos dėl greičiausių pasaulyje automobilių ir geriausių lenktynininkų, jos pasižymėjo ir tragiškų incidentų gausa. Musolinis 1938-aisiais uždraudė šias lenktynes po to, kai vieno incidento metu žuvo keletas žiūrovų, tačiau po antrojo pasaulinio karo lenktynės buvo atnaujintos. Jos ir toliau pasižymėjo pavojais ir nepateisinamu lenktyninkų elgesiu. Geriausias to pavyzdys – vokiečių pilotas Hansas Herrmanas ir jo šturmanas. Artėdami prie traukinio bėgių, prie kurių jau buvo nuleista užkarda, jie nesulėtino greičio. Palenkę galvas pilotai pralindo pro užkardą ir pervažiavo per bėgius, kuriais po akimirkos prašvilpė traukinys.

Paskutinės „Mille Miglia“ lenktynės buvo surengtos 1957-aisiais, kai tragiško incidento metu žuvo dvylika žmonių. „Ferrari“ pilotas Alfonso de Portago važiavo trečioje vietoje, kai greitame posūkyje sprogo jo bolido padanga . Nevaldomas bolidas nuskriejo į žiūrovų minią, stovėjusią netoliese. „Mille Miglia“ vardas iš lenktynių pasaulio buvo išnykęs 25-eriems metams iki 1982-ųjų, tačiau tąkart jos buvo saugesnės bei pritaikytos bolidams, sukurtiems 1927-1957 metais – laikotarpiu, kurio metu buvo rengiamos originalios lenktynės.

Baja 1000 (nuo 1967 m.)

bajasafari.com nuotr.

Vienos iš populiariausių ralio lenktynių pasaulyje vyksta kiekvienais metais žemutinės Kalifornijos pusiasalyje. Lenktynininkai čia varžosi įvairiausia technika – visureigiais, sunkvežimiais, krosiniais ir keturračiais motociklais.

Be įprastų pavojų, tykančių ralio lenktynėse – nepravažiuojamų kelių, aklų posūkių, technikos gedimų – „Baja 1000“ lenktynės pasižymi ir žiūrovų specialiai sukurtais pavojais. Jau nuo pirmųjų lenktynių tapo įprasta, kad keliuose atsiranda lenktynininkams sukurtų spąstų, tokių kaip užkasti tramplynai, duobės ir kiti pavojingi ir nelegalūs trasos pakeitimai.

Dėl šių spąstų įvyko ne vienas incidentas, kai pilotai, nežinodami apie tykančius pavojus, į spąstus pakliūdavo važiuodami labai dideliu greičiu.

Šiuolaikinės lenktynės pasižymi ne tik avarijų gausa, bet ir aukštu nusikalstamumo lygiu. Vienas iš keisčiausių incidentų nutiko 2007 metų lenktynių metu, kai netoli trasos sudužo sraigtasparnis, nusinešęs kelių žmonių gyvybes. Vienas iš žuvusiųjų – svarbus Meksikos narkotikų kartelio narys. Kiek vėliau kaukėti užpuolikai įsibrovė į morgą, pagrobė žuvusiųjų kūnus bei nužudė du juos saugojusius pareigūnus.

Makau Grand Prix (nuo 1954 m.)

macauresorts.com nuotr.

Kinijoje rengiamos Makau Grand Prix lenktynės apima daugelį lenktynių serijų – nuo motociklų ir kėbulinių automobilių iki galinga technika pasižyminčių „Formulės 3“ lenktynių. Lenktynės vyksta miesto gatvių trasoje. Dėl labai siaurų posūkių ir ilgų tiesiųjų, ši trasa visame pasaulyje išgarsėjo kaip viena iš mirtiniausių. Makau trasa yra labai siaura, o ją juosia plieniniai atitvarai – kitose trasose įprastai būna įrengti padangų barjerai.

Pirmosios tragedijos Makau trasoje ilgai laukti nereikėjo: antraisiais lenktynių organizavimo metais šioje trasoje žuvo motociklininkas. Aukų nebuvo išvengta ir šių metų lenktynėse: per vieną savaitgalį gyvybių neteko net du lenktynininkai - kėbulinių automobilių lenktynėse žuvo Phillipas Yau Wingas, o motociklų lenktynėse - Luisas Filipe de Sousa Carreira.

Nors Makau Grand Prix lenktynės yra žymios dėl avarijų gausos, vienas iš keisčiausių incidentų įvyko už trasos ribų. 1993-aisiais Andely Chanas, Kinijos nusikalstamos organizacijos narys, varžėsi vienose iš Makau trasoje rengtų lenktynių. Po to, kai jis buvo diskvalifikuotas dėl bolido neatitikimo taisyklėms, A.Chanas kartu su mechanikais grįžo į viešbutį, kuriame buvo nušautas.

Vokietijos Grand Prix lenktynės senajame Nurburgringe (su pertraukomis nuo 1927 iki 1976 m.)

Jackie Stewartas | bestf1pictures.es nuotr.

Populiariausioje automobilių sporto lenktynių serijoje  – „Formulės 1“ – varžosi talentingausi pilotai, lenktyniaujantys sudėtingose trasose ir jose bolidais pasiekiantys daugiau nei 300 km/h greitį. „Formulės 1“ gyvavymo pradžioje šis sportas pasižymėjo mirtinų incidentų gausa, labiausiai Spa-Francorchamps ir Monzos trasose, tačiau tikriausiai pati pavojingiausia „Formulės 1“ trasa yra senasis Nurburgringas, vadinamas „žaliuoju pragaru“.

Nurburgringo trasa buvo pastatyta dar 1927 metais, tačiau po to ne kartą buvo pertvarkyta, nes dėl didelio greičio, siaurų posūkių ir didelio lygių skirtumo joje lenktyniauti buvo pernelyg pavojinga. 1969-aisiais, nenorėdama, kad įvyktų daugiau tragiškų incidentų, „Formulė 1“ atsisakė rengti lenktynes Nurburgringe iki tol, kol trasa nebus ženkliai pertvarkyta.

Iš viso Nurburgringo trasoje – lenktyniaudami įvairiose lenktynių serijose – yra žuvę net 48 lenktynininkai, o daugkartinis „Formulės 1“ čempionas Jackie Stewartas įvardino šią trasą kaip pavojingiausią lenktynių trasą visame pasaulyje.

Vienas iš žymiausių incident Nurburgringe įvyko 1958 metais, kai žuvo „Formulės 1“ lenktynininkas Peteris Collinsas. Pilotas kovojo dėl lyderio pozicijos, tačiau prarado savo „Ferrari“ bolido kontrolę ir išlėkė iš trasos viename iš pasvirusių trasos posūkių. Smūgio metu jis iškrito iš savo bolido ir trenkėsi į šalia trasos augusios giraitės medžius. Pilotas patyrė mirtiną galvos traumą.

„Indianapolis 500“ (nuo 1911 m.)

2012 metų Indianapolis 500 lenktynės | REUTERS/Scanpix nuotr.

„Indianapolis 500“ lenktynės neabejotinai yra vienos iš žymiausių lenktynių visame pasaulyje. Jas laimėti nori kiekvienas lenktynininkas, tačiau nuo pat šių lenktynių gyvavymo pradžios jos buvo labai pavojingos.

Nuo pirmųjų lenktynių šioje trasoje 1911-aisiais joje žuvo net 56 žmonės. Tarp jų yra ir trasos personalas, komandų darbuotojai ir žiūrovai. Pačioje šių lenktynių gyvavimo pradžioje netgi būvimas netoli trasos buvo pavojingas. Vienas iš žymiausių incidentų nutiko 1931-aisiais, kai mažą berniuką, žaidusį savo kieme kitapus gatvės, užmušė iš trasos atskliejęs ir per tvorą persiritęs bolido ratas.

Pati trasa yra labai įprasta: jis susideda iš dvejų ilgųtiesiųjų, kurias jugia pasvirę posūkiai. Tačiau trasos paprastumas ir kelia didžiausius pavojus: lenktynininkai į posūkius įvažiuoja labai dideliu greičiu, o dėl mažo posūkių pasvirimo kampo juos įveikti yra labai sudėtinga.

Vienas iš įsimintiniausių incidentų Indianapolyje įvyko 1973 metais, kai Swede‘as Savage‘as, važiavęs antroje vietoje, prarado bolido kontrolę ir trenkėsi į sieną ketvirtajame posūkyje. Jo bolidas sprogo, o pats pilotas buvo išsviestas iš automobilio, tačiau atsitrenkęs į apsauginę tvorą jis nukrito į degančio kuro klaną. Neįtikėtina, tačiau S.Savage‘as incidento metu nežuvo ir buvo nugabentas į ligoninę. Vis dėlto, jis mirė po 33 dienų – manoma, kad dėl užteršto jam perpilto kraujo.

„Indianapolis 500“ lenktynės šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo įskaitinės „Formulės 1“ čempionato lenktynės, o dabar jos yra pats prestižiškiausiasi „IndyCar“ čempionato etapas.

Motociklų lenktynės Mano saloje (nuo 1907 m.)

themockingtyre.com nuotr.

Mano salos motociklų lenktynės vyksta kiekvienais metais mažoje saloje netoli Didžiosios Britanijos. Lenktynės, kurios gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį, yra laikomos vienomis iš pavojingiausių visame pasaulyje. Lenktynės vyksta keletą dienų, o nugalėtojas paaiškėja pagal numatytos distancijos įveikimo laiką.

Kadangi trasa driekiasi viešo naudojimo keliais, ji nėra labai saugi, todėl ir šiandien ji yra labai kritikuojama dėl pilotų tykančių pavojų. Trasa yra labai siaura, o tose vietose, kur įprastai būtų galima išvysti saugos barjerus, Mano trasoje yra tik akmeninės sienos, tvoros ir skardžiai. 227 dalyviai žuvo nuo pirmųjų šioje trasoje surengtų lenktynių 1907 metais – daugiau nei du kasmet. Kadangi motociklai kasmet vis greitėja, tikimybė, kad artimiausiu metu ši statistika pagerės, yra labai menka.

Mano salos lenktynės kadaise buvo ir „Grand Prix“ motociklų čempionato (dabar „MotoGP“) dalis, tačiau dėl saugumo šios lenktynės neteko vietos čempionate. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos šios lenktynės vyksta nepriklausomai.

24 valandų Le Mano lenktynės (nuo 1923 m.)

AFP/Scanpix nuotr.

90-ies metų jubiliejų kitąmet švęsiančios lenktynės yra vienos iš prestižiškiausių visam pasaulyje. Priešingai nei didžioji dalis lenktynių, Le Mane svarbiausia ne greitis, o bolido patikimumas ir lenktynininkų išvermė.

24 valandų Le Mano lenktynės yra autosporto brangakmenis, tačiau jos taip pat visada buvo ir vienos iš pavojingiausių lenktynių visame pasaulyje. Šių laikų bolidai gali išvystyti daugiau nei 300 km/h greitį. Kadangi trasoje vienu metu varžosi įvairių klasių atstovai, bolidų greičių skirtumas yra labai didelis. Dėl didelio greičio skirtumo avarijų nebuvo išvengta ir šių metų lenktynėse, kai „Toyota“ LMP1 prototipą pilotavęs Anthony Davidsonas, lenkdamas žemesnės klasės, lėtesnį „Ferrari“, po kontakto netgi buvo pakilęs į orą. Metais anksčiau šiurpią avariją patyrė ir „Audi“ pilotas Allanas McNishas, taip pat lenkdamas žemesnės klasės pilotą.

Iki septintojo dešimtmečio Le Mane buvo naudojama labai keista ir pavojinga starto procedūra: prieš lenktynių startą visi pilotai stovėdavo šalia savo bolidų, o davus ženklą, visi jie skubėdavo kuo greičiau įlipti į savo automobilius ir pradėti lenktynes. Dažnai pilotai net nespėdavo tinkamai prisistegti saugos diržų. Tai privedė prie begalės incidentų: nuo pirmųjų lenktynių Le Mane šioje trasoje iš viso žuvo net 24 pilotai.

Le Manas yra pagarsėjęs ne tik vienomis įspūdingiausiomis lenktynėmis pasaulyje, bet ir pačiu tragiškiausiu incidentu automobilių sporto istorijoje. 1955-aisiais Pierre‘as Leveghas patyrė šiurpią avariją atsitrenkęs į varžovo bolido galą. Po incidento P.Levegho bolidas perskrido per apsauginę tvorą ir rėžėsi į žiūrovų minią. P.Leveghas ir 84 žmonės žuvo vietoje, dar 100 žiūrovų buvo sužalota. Šis incidentas sudavė didžiulį smūgį automobilių sportui. Didžioji dalis tais metais turėjusių vykti lenktynių buvo atšaukta, o Prancūzija, Ispanija, Šveicarija ir Vokietija apskritai uždraudė automobilių lenktynes.

Ši tragedija buvo signalas, kad saugumą autosporte būtina pagerinti, ir kai 24 valandų Le Mano lenktynės ir kitos varžybos vėl buvo pradėtos organizuoti, pavojų tikimybė buvo gerokai sumažinta.

Dakaro ralis (nuo 1979 m.)

Stephane'as Peterhanselis | REUTERS/Scanpix nuotr.

Dėl tykančių pavojų, jaudulio ir beprotybės Dakaro ralio maratonui prilygti negali jokios kitos lenktynės. Tradiciškai prasidėdavęs Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, ralio maršrutas driekdavosi per Europą, Afrikos dykumas ir finišuodavo Senegalo mieste Dakare.

Lenktynės, kuriose varžosi visureigiai, sunkvežimiai ir motociklai, pavojingiausiomis pasaulyje yra vadinamos dėl savo sudėtingumo. Dėl to, kad lenktynės vyksta dykumoje, lenktynininkai lengvai gali atsiskirti nuo likusios rikiuotės, o nelaimės atveju prireiktų valandų, kol juos pasiektų reikiama pagalba.

Vienas žymiausių incidentų nutiko 1982-aisiais. Markas Thatcheris ir jo šturmanė Anne-Charlotte Verney ralyje lenktyniavo su „Peugeot 504“ bolidu. Sacharos dykumoje jų bolidą ištiko mechaninis gedimas, todėl ekipažas buvo priverstas sustoti ir suremontuoti sugedusią kuro sistemą. Kai problema buvo išspręsta, ekipažo nariai pastebėjo, kad kiti lenktynininkai paliko juos už nugaros ir jie netrukus pasiklydo dykumoje. M.Thatcheris ir A.C.Verney buvo dingę šešias dienas. Vėliau jie, nutolę beveik 50 km nuo maršruto, buvo surasti į pagalbą pasitelkus paieškos sraigtasparnį.

Dėl visų tykančių pavojų Dakaro ralis tapo kontraversiškiausiomis varžybomis visame autosporto pasaulyje. Pilotai dideliu greičiu lekia per kaimus, netyčia kliudo gyvulius ir kitas transporto priemones – vieną kartą incidento metu kilo gaisras, kurio metu žuvo trys žmonės. Patiems lenktynininkams šios lenktynės taip pat yra pavojingos – nuo pirmojo Dakaro ralio trasoje žuvo daugiau nei 50 žmonių.

Dėl politinių nesutarimų Afrikoje ir teroristų grasinimu lenktynių dalyviams, 2008 metų ralis buvo atšauktas, o nuo 2009-ųjų perkeltas į Pietų Ameriką. Šioje pasaulio vietoje ralis vyks ir 2013-aisiais.