Savaitės interviu: pokalbis su V.Dambrausku apie karjerą, futbolo filosofiją ir knygas (2)
Valdas Dambrauskas | fkzalgiris.lt nuotr.
Futbolo pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai aikštėje žibėjusios žvaigždės vėliau peršoka prie darbo šalia jos ir prie komandos vairo iškovoja trofėjus. Yra ir kitos istorijos, su kuriomis futbolo bendruomenė pastaraisiais dešimtmečiais susiduria rečiau. Lietuvoje tokią istoriją kuria 39 metų treneris Valdas Dambrauskas, kuris su Ivartis.net portalu pasidalijo savo mintimis apie savo karjeros sintezę.
Su iš Pakruojo kilusiu strategu susitinku jo darbo kabinete šalies sostinės širdyje. Įžengus į jo darbo kambarį, jis įtemptai kažką skaito kompiuterio ekrane, o ant stalo – daugybę priklijuojamų lapelių, ant kurių smulkiai surašytos mintys ir pasižymėjimai. Nepanašu, kad treneris jaučiasi atsipalaidavęs, nors visai neseniai jis atvedė „Žalgirio“ klubą į dar vieną Lietuvos „SMScredit.lt A lygos“ nugalėtojų sostą, kuriuo jaunas specialistas gali džiaugtis jau antrus metus iš eilės.
Jis teigia, kad atsipalaidavimo nėra ir pabrėžia, kad nors krūviai treniruotėse yra mažinami, sezone dar laukia trys rungtynės ir jis nori geriausiai paruošti komandą toliau kovoti dėl pergalių, o vėliau pirštu parodo į kompiuterio ekraną, neslėpdamas, jog kitam sezonui jau yra braižomi sudėties planai: „Nereikia, kad sezonas baigtųsi, jog pradėtume žvalgytis į kitą sezoną. Tas darbas niekada nesustoja, tu surenki komandą ir vis tiek visada žiūri, kas galėtų ją pastiprinti, ko mums reikia, ko nereikia. To darbo niekada netrūksta“.
Kitokia karjeros pradžia
V.Dambrauskas atrodo pilnai atsidavęs futbolui ir šis atsidavimas jį lydi nuo pat jaunų dienų. Jis nežaidė futbolo profesionaliai, o tik mėgėjiškai. Galų gale, dirbęs kelis darbus Lietuvoje, sulaukęs 25-erių jis subrendo rimtiems žingsniams pradėti siekti savo svajonės ir 2002 metais persikėlė gyventi į Angliją, kur Londono „Metropolitana“ universitete baigė sporto mokslų ir treniravimo studijas bei gavo UEFA B licenciją. Nuo to laiko jis keliavo daug ir turėjo darbų pradedant „Manchester United“ akademija, baigiant darbu su „Brentford“ jaunimo komanda.
Strategas pripažįsta, kad krimsti profesionalaus futbolininko duoną jam nebuvo skirta, bet mato privalumą, kad savo trenerio kelią pradėjo anksti: „Kad noriu būti futbole, žinojau jau būdamas vaikas, sulaukęs penkių-šešių metų. Ne kiekvienas tuo talentu, ar fiziniais sugebėjimais yra apdovanotas. Mano atvejis ir buvo toks. Bet aš jame (futbole) labai norėjau būti ir ieškojau būdų, kol atradau, kad mano pašaukimas yra mokytojo-trenerio profesija.“
„Ypač dabar yra tokia mada, kai jauni treneriai Vokietijoje, Anglijoje vadovauja aukščiausio lygio komandoms. Ir kartais yra net ne nuostaba, o nepasitenkinimas „ką jis čia išmano, jis niekur nežaidęs“. Bet, šiuo metu, šiuo atveju, tu gali surasti privalumų. Galbūt prieš 15-20 metų viskas buvo sunkiau, kai galimybių nebuvo ir technologijos nebuvo tiek pažengusios. Tačiau dabar viskas įmanoma. Tie treneriai, kurie aukščiausiame lygyje nežaidė futbolo 10-15 metų, kas užima profesionalaus žaidėjo karjeros laiką, gali skirti laiką mokslui ir studijoms bei tai yra didžiulis pranašumas.“
„Daugeliui trenerių tai yra būdas išlikti futbole. Kai supranti, kad tu nežaisi pilname stadione, nemuši įvarčio, tu nori dirbti futbole ir tai yra kitas kelias save atrasti. Daugeliu atveju jis net yra geresnis, nes žaidėjo karjera baigiasi, kai tau yra apie 35, o treneriui karjera tik prasideda“.
„Visgi tuo metu, kai išvykau, galimybės buvo kur kas labiau ribotos nei dabar. Dabar yra daugybė futbolo mokyklų, privačių mokyklų. Tais laikais buvo vadinamosios sporto mokyklos, o ten, kur aš augau, nebuvo futbolo sekcijos. Todėl vienintelis būdas buvo stoti į universitetą, baigti universitetą, tuomet pradedi dirbti futbolo akademijoje su vaikais.“
„Tačiau Lietuvoje tu turi būti pastebėtas. Pas mus dirbo tik tokie, kurie baigė mokymus toje pačioje sistemoje Rytų Europoje, o aš gana anksti supratau, kad išvažiavus kažkur į vakarų Europą, ten man būtų vienas iš būdų užsikabinti ir parodyti save futbole. Kaip matome dabar, viskas neblogai gavosi“, – dėstė jis.
Jaunas specialistas neslėpė, kad darbas su vaikais ilgalaikėje perspektyvoje jo nenuves į priekį, tad jis pasinaudojo proga kilti aukščiau. 2010 metais V.Dambrauskas sugrįžo į Lietuvą ir sulaukęs tuometinio Panevėžio „Ekrano“ trenerio Valdo Urbono kvietimo, prisijungė prie daugkartinio Lietuvos čempiono. Tiesa, jis kelis metus čia dirbo kaip dublerių komandos treneriu ir didelį dėmesį skyrė darbui su jaunimu ir 2013 metais tapo vyriausiuoju treneriu. Anglijoje įgautą patirtį jis pritaikė ir darbui su Lietuvos jaunimo rinktinėmis. Per paskutinius šešis metus tėvynėje jo karjeros kreivė pakilo taip aukštai, kad dabar treneris gali džiaugtis šešiais iškovotais titulais (du A lygos čempionatai, trys LFF taurės ir viena supertaurės) su Vilniaus „Žalgiriu“.
„Ačiū Valdui Urbonui, kuris mane pasikvietė ir manimi patikėjo bei inicijavo mano grįžimą. Kai sugrįžau į Lietuvą, kad ir kaip galvojau, jog turiu žinių, Panevėžio klubo mokykla man buvo didžiulis ėjimas į priekį. Porą metų buvau asistentu, dirbau su jaunimo komanda, o kai Valdas Urbonas paliko komandą, tapau vyriausiuoju treneriu. „Žalgiryje“ esu tik antrus metus ir tai apskritai yra trečiasis sezonas dirbant vyriausiuoju treneriu. Yra sakoma, kad treneriu tampi tik po dešimties metų darbo. Šį rugsėjį suėjo 10 metų, kai dirbu treneriu“, – mąstė V.Dambrauskas.
„Kiekvieni metai su „Žalgiriu“ yra didžiulė patirtis. Nėra lengva ateiti į tokį klubą, kai jis, galima sakyti, yra aukščiausiame taške per visą gyvavimo istoriją laimėdamas tiek titulų ir tavimi patiki, kada tu neturi jokios patirties ir trenerių rate esi pakankamai jaunas bei neturi jokių titulų bagažo, kad savarankiškai laimėtum čempionatą. Esu be galo dėkingas klubui už parodytą pasitikėjimą ir džiaugiuosi čia būdamas.“
Tačiau iš karto treneris pabrėžia, kad nepaisant trofėjų Lietuvoje, negalima vertinti klubo vien iš jo pasirodymų savo erdvėje ir dabar vienas svarbiausių prioritetų yra pasirodymas Europoje. Vadovaujant V.Dambrauskui, „Žalgiris“ buvo labai arti to, kad pirmą kartą peržengtų UEFA Čempionų lygos antrojo atrankos etapo barjerą. Praeitais metais po atkaklios kovos „žalgiriečiai“ bendru rezultatu nusileido „Malmo“ ekipai, kuri vėliau pateko į grupių etapą. Šiais metais patirtis buvo skausminga, kai vilniečiai rodė simpatišką futbolą ir sėkmingai kovėsi su turtinga „Astana“ ekipa, tačiau praleido įvartį svečiuose paskutinėmis minutėmis ir pralaimėjo bendru rezultatu 1-2.
„Futbolas yra toks žaidimas, kuris nėra kartais teisingas ir nebūtinai geresnė komanda laimi. Manau, kad mes nebuvome blogesnė komanda už „Astana“ ir net truputi geresnė. Sėkmė? Ją gali pasigauti tik sunkiai dirbdamas. Jeigu tu gerbi ir analizuoji kiekvieną žingsnį, kurį tu nuėjai, tu matai: „čia nepadarėm, čia kažko trūko, čia galėjom geriau“ ir tai viskas susideda į tą paskutinę minutę. Sėkmę gali pasigauti tik analizuodamas ir mokydamasis iš savo klaidų. Vienas geriausių golfo žaidėjų Jackas Nicklausas yra pasakęs: „Kuo aš daugiau treniruojuosi, tuo man geriau sekasi“. Manau, kad šitą mintį galima pritaikyti ir futbole“, – kalbėjo V.Dambrauskas.
Pakruojietis teigia, kad kiekvienas pralaimėjimas yra skaudus, tačiau nesutinka su tuo, kad su tokiu paskutinės minutės pralaimėjimu buvo kažkas prarasta: „Tu negali prarasti to, ko neturi. Aš manau, kad tokie klubai kaip Barysavo BATE daug prarado, arba „Manchester United“, kurie nepateko į Čempionų lygą. Tada tu prarandi. Mes nepraradom, mes tiesiog neišsikovojome vietos ten žaisti. Taip, Čempionų lygoje yra baisiausias jausmas pralaimėti ir suprasti, kad tu nepatenki į kitą etapą. Todėl, kai artėja kitas šansas, turi per tuos laukimo metus atiduoti save visą ir viską, kad vėl nereikėtų laukti kitų metų“.
„Kartais trumpalaikėje perspektyvoje pralaimėjimai yra tokie sunkūs ir viską griaunantys, bet po kurio laiko, po kiekvieno pralaimėjimo, tu atsigręži atgal ir matai, kad geriausia, kas galėjo tau atsitikt, tai pralaimėjimas, nes futbole nėra pralaimėjimų, tai yra pamokos. Jeigu tu futbole priimi pralaimėjimus kaip pamokas ir iš jų mokaisi, tai tu augi ir sugrįžti stipresnis. Jeigu tu jo neanalizuoji ir nesiaiškini, kodėl jis įvyko, tada jis ir lieka pralaimėjimu.“
„Manau, kad per paskutinius sezonus Čempionų lygoje mes gavome daug patirties ir šįmet nuveikėme didelį darbą, tačiau mums pritrūko kelių sekundžių, kad išgautume rezultatą. Manau, kad „Astana“ pamoka mus pavers stipresniais kitais metais. Mes negalime atskleisti smulkmenų, bet sau klausimus atsakėme ir žinome ką darėme ne taip. Kai pralaimi paskutinėmis sekundėmis, tu supranti, kad tai nėra viena problema, o kompleksas. Tu nepadarei visko 100 procentų. Kitais metais turime padaryti tai, ko nepadarėme šįmet“, – aiškino V.Dambrauskas.
Jaunimo galimybės „Žalgiryje“
Pats „Žalgirio“ klubas stipriai propaguoja jaunimo vystymo filosofiją, o didelę darbo patirtį su jais sukaupęs V.Dambrauskas neabejotinai suvaidina svarbų vaidmenį jų įvertinime bei pasirinkime. Šį sezoną daugiausiai laiko iš jaunimo akademijos auklėtinių gavo Justas Lasickas, kuris A lygoje į aikštę išbėgo 15 kartų (5 rungtynės startinėje sudėtyje). Kiti talentingi žaidėjai, tokie kaip Danielis Romanovskis, Aldas Korsakas, Simonas Stankevičius, Dominykas Barauskas ir Julius Momkus neperžengė dešimties aštuonių sužaistų rungtynių skaičiaus. Trenerio teigimu, situacija nėra lengva, kaip gali atrodyti, tačiau jis nori suteikti progą visiems auklėtiniams.
„Aš tikiu kiekvienu žaidėju, kurį turiu savo komandoje, nepaisant to, ar jis yra jaunas, ar senas. Aišku, futbole aikštėje žaidžia vienuolika futbolininkų, tad natūralu, kad kai kurie turi sėdėti ant suolo ir laukti savo šanso. Ir tai nėra dėl to, kad jais netikiu, bet todėl, kad tuo metu jo pozicijoje kažkas žaidžia geriau. „Žalgiryje“ žaisti jaunam žaidėjui yra labai sunku. Ne vienas iš jų gauna šansą, bet turime žiūrėti plačiau. Mes turime du gerus jaunus krašto gynėjus Aldą Korsaką ir Dominyką Barauską, kurie yra perspektyvūs, imlūs ir gabūs. Tikiu, kad jie ateityje žais gerame lygyje, tačiau tam, kad šiandien jie rungtyniautų, jie turi būti geriausi savo pozicijoje. Prieš save jie turi Egidijų Vaitkūną, kuris yra Lietuvos rinktinės pagrindinės sudėties narys, taigi, matome, kur yra „Žalgirio“ kartelė“, – dėstė V.Dambrauskas.
„Tas pats yra su Danieliu Romanovskiu. Jei jis norėtų žaisti „Žalgiryje“, jį derėtų vertinti lyginant su Mantu Kukliu. Mano manymu, jis yra geriausias A lygos žaidėjas. Todėl čia yra kartelė Danieliui. Labai sunku pasiekti tokį lygį, bet viskas yra jų rankose. Jie turi daug dirbti. Jaunas žaidėjas turi savo šanso nusipelnyti ir žaisti geriau už savo pozicijos žaidėją. Visur gyvenime yra konkurencija – tas kuris geresnis, tas pasiekia daugiau. Kaip tapti geresniam? Tai jau didžiulis dalykas. Tai yra treniruotės, disciplina, gyvenimo būdas ir pasišventimas savo tikslui pasiekti. Kol esu čia, „Žalgiriui“ suteikėme šansą ne vienam jaunam žaidėjui, galėčiau išvardinti tuos, kurie debiutavo mano pagrindinėje sudėtyje. Manau, kad mes suteikiame šansą, o su konkurencija jau yra kitas klausimas. Jeigu tu pralaimi konkurenciją – tu nežaidi.“
Pokalbyje jaunimo klausimas buvo akivaizdžiai įtempčiausia vieta ir V.Dambrauskas paklaustas, ar yra patenkintas dabartine jaunimo situacija, sakė, kad jo darbas yra parinkti geriausią sudėtį, kuri laimi rungtynes.
Futbolo filosofija
Prakalbus apie futbolo suvokimą, vyras savęs nepriskiria jokiai futbolo trenerių mokyklai ir tikina, kad neturi vieno trenerio idealo. Strategas teigia, kad savo žaidimo stilių vysto per daug nesiremdamas viena teorija ar aspektu: „Žaidimo stilius nėra iškaltas akmenyje. Aš daug labiau žiūriu į savo žaidėjus ir kokį žaidimą jie gali propaguoti, todėl nėra taip, kad sakyčiau: „Ateisiu ir žaisiu tik taip ir ne kitaip“. Manau, kad esu lankstus ir sugebu prisitaikyti. Apskritai, jeigu kalbame apie tokius dalykus kaip atakuojantis ar gynybinis futbolas, manau, kad taip neturėtų būti. Kaip gyvenime, taip ir futbole, turi būti balansas, atsižvelgiant į tai, kokius žaidėjus tu turi, ką tie žaidėjai gali nuveikti ir pagal tai žaisti futbolą“
„Neturiu vieno trenerio, kuris mane išmokė ir padarė tokiu, kokiu esu. Tu domiesi geriausiais, domiesi futbolo istorija, futbolo filosofija ir kitu sportu, iš kurio perimi daug dalykų. Yra ir futbolo mados, įdomu tai pritaikyti, bet tu visada turi susiformavusį supratimą kaip futbolas turi būti žaidžiamas, bet kartu ir pritaikai įvairius dalykus.“
Akivaizdu, kad „Žalgirio“ specialistas yra nemažai reikalaujantis ir savo tolimesnėmis mintimis priminė vieną geriausių modernaus futbolo pasaulio trenerių Mauricio Pochettino, kuris iškelia į viršų žaidėjų universalumą ir savo sudėtyje mėgsta turėti tokius futbolininkus, kurie gali keistis pozicijomis ir sugeba keisti žaidimą.
„Futbolas, visų pirma, turi būti gražus, nes tu jį žaidi žiūrovams. Jeigu tu gali žaisti gražiai ir laimėti, tai yra fantastika. Treneriams kartais rezultatas turi ateiti prieš žaidžiant gražiai. Tačiau visur turi stengtis surasti balansą, noriu, kad komanda turėtų jį atakoje ir gynyboje. Noriu, kad futbolas būtų ne tik komanda. Noriu, kad futbolas būtų protingas. Man patinka žaidėjai, kurie yra mąstantys, galintys keisti žaidimą rungtynių įkarštyje, kai gali panaudoti kitus variantus, jei nesiseka. Futbolas nėra vienos taisyklės žaidimas. Man labiausiai patinka komandos, kurios rungtynių sugeba keisti keisti žaidimo stilių tris kartus, rotuoti žaidėjus. Man labai svarbu universalumas, labai nemėgstu kalbėti „va, kairysis saugas“. Manau, kad žaidėjai turi pritaikyti savo savybes visose aikštės vietose, nors ne visiems tai pavyksta“, – pasakojo apie savo filosofiją V.Dambrauskas.
„Jeigu kalbėtume architektūros terminais, yra toks stilius eklektika, kuris apjungia visus kitus – klasicizimą, romantizmą, baroką – į vieną. Norėtųsi kada nors sukurti tokią komandą, kuri iš visų geriausių mokyklų turėtų savybes ir manau, kad tokios komandos būti nesustabdomos“, – šypsojosi jis.
V.Dambrauskas nuolat seka futbolą Europoje ir domisi, kokį žaidimą demonstruoja aukščiausios klasės komandos. Jis neslėpė, kad yra „Manchester City“ trenerio Pepo Guardiolos žaidimo gerbėjas: „Visada yra treneriai, kurie žavi savo idėjomis. Būna, kad porą metų stebi tą, porą metų kitą. Nebūsiu originalus, bet šiuo metu man labiausiai imponuoja Pepas Guardiola. Tarp kitko, šiandien išeina laukiamiausia metų knyga – Guardiolos „Evoliucija“. Laukiu, kada grįšiu namo, parsisiųsiu ir galėsiu skaityti. Guardiola, mano manymu, yra geriausias treneris, kuris generuoja daugiausiai idėjų ir kiekvieną sezoną bando išrasti kažką naujo“.
„Stengiuosi žiūrėti ir Jurgeno Kloppo „Liverpool“ komandos žaidimą, kurie rodo atakuojantį, presinguojantį futbolą, taip pat įdomu stebėti Dortmundo „Borussia“ jauną trenerį Thomasą Tuchelį. Tai yra esminiai aspektai futbole pastaraisiais metais. Tačiau dabar kažko naujo, kaip prieš aštuonis metus dominavusio „tiki-taka“, galbūt nėra. Galbūt ne už kalnų bus kažkas naujo, ką bus galima vadinti futbolo revoliucija.“
Viena populiariausių šių metų temų yra Jose Mourinho darbas Mančesteryje, kur jis stojo prie „Manchester United“ vairo. Pastaraisiais metais jis buvo atleistas iš „Chelsea“ komandos posto, o dabar šlubuoja surasti gerą žaidimą „raudoniesiems velniams“. Tačiau V.Dambrauskas nemano, kad jo laikas jau yra suskaičiuotas, bet prabilo apie „chemiją“ tarp trenerio ir klubo, kurios pavyzdys yra Claudio Ranieri stebuklo sukūrimas „Premier“ lygoje, kai „lapės“ iškovojo pirmą čempionų titulą, nors jiems buvo prognozuotas iškritimas.
„Nemanau, kad jo laikas yra pasibaigęs. Kaip tai gali būti, kai treneris yra sukaupęs tokią patirtį ir jam futbole nėra paslapčių. Kiekvienam iš mūsų, ateinančiam į naują darbą, prireikia daug palankiai sukrentančių komponentų, jog galėtum save atskleisti. Kartais gali turėti geriausią komandą ir būti geras treneris, bet gali nieko nesigauti “, – kalbėjo „Žalgirio“ treneris.
„Paimkime Claudio Ranieri pavyzdį. Jis buvo įvairiuose didžiuosiuose klubuose, rinktinėse ir iš Graikijos buvo išvarytas kaip didžiausias pasaulio nevykėlis. Jis turėjo gerą, virš 20 metų trūkusią karjerą, bet nė karto netapo čempionu, nors treniravo labai geras komandas. „Leicester“ klube jam buvo iškeltas tikslas neiškristi iš aukščiausios lygos, bet jis su jais iškovojo čempionų titulą. Tai tik dar kartą parodo, kaip futbolas yra nenuspėjamas, kartais tu patenki ten, kur tau viskas sukrenta. Aš jau daug metų sakau, kad kiekvienas treneris pasaulyje turi komandą, su kuria jis gali pasiekti savo potencialą ir būti daug geresnis treneris.“
„Klubas yra gyvas organizmas, kuriame yra prezidentas, sporto direktorius, personalas, žaidėjai, daktarai, miestas, fanai... Tai yra didžiulis organizmas, kuris turi veikti pelningai. Kaip ir žmogus, kai vienas iš organų nedirba, tu negali funkcionuoti normaliai. Taip yra ir futbole. Svarbiausia yra ta chemija“, – pridėjo V.Dambrauskas.
Knygos
Svarbią vietą trenerio gyvenime užima knygos, kurioms jis skiria nemažą laiką. Kaip jis teigia, skaito jis viską – nuo futbolo autobiografijų iki grožinės literatūros. Vyro teigimu, tai jam padeda atsipalaiduoti ir tikina, kad per savaitę perskaito bent po knygą.
„Aš žinau, kada pasirodys sekanti knyga ir stengiuosi turėti tokį sąrašą, mintį, ką noriu perskaityti ir ko man reikia. Prieš septynis-aštuonis metus skaičiau vien futbolo knygas, dabar skaitau grožinę literatūrą, fantastines knygas ir kitas. Esu labai patenkintas, tai jau yra kaip gyvenimo būdas. Vieni atsipalaiduoja eidami į kalnus, kiti geria degtinę, dar kiti rūko žolę, o aš matau tai kaip geriausią atsipalaidavimo būdą ir tuo džiaugiuosi“, – pasakojo V.Dambrauskas.
„Turiu knygų, kurias esu turbūt skaitęs ir 20 kartų. Kartais galvoji, kad nori dar kartą paskaityti tą ir tą, bet paprasčiausiai nebelieka laiko, nes kasdien į dieną išeina po dvi-tris knygas ir nespėji jų visų perskaityti. Futbole tokių knygų yra mažiau. Dažnai sugrįžtu prie amerikietiško futbolo trenerio Billo Walsho knygos „The Score Takes of Itself“, NBA trenerio Philo Jacksono filosofijos „Sacred Hoops“, kurią esu perskaitęs kokius keturis kartus.“
„Kiekvienoje sporto knygoje ar biografijoje gali surasti tokių dalykų, kuriuos gali pritaikyti. Sportas nėra viena terpė „bėgu, šoku ir spiriu“. Jame galioja tokios pačios taisyklės, kaip gyvenime ir versle. Kitos sritys taip pat mokosi iš sporto principų“, – tikino treneris. Jis pridėjo, kad jis pats mokosi iš įvairios literatūros ir futbolui bando pritaikyti aktualius kitų sportų aspektus.
Paskutinė įspūdį palikusį futbolo knyga? „Labai patiko tokio žaidėjo Joey Bartono autobiografija. Tai labai stipri knyga. Iš šono pažiūrėjus, kas jis per žmogus – skandalistas, sėdėjęs kalėjime ir turintis didžiulį šleifą. Bet perskaitęs tą knygą, eilinį kartą supranti, kad niekada nevertink žmogaus, jo nepažinodamas. Turi pažvelgti į jo vidų, suprasti priežastis, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Ta knyga padarė pakankamai gilų įspūdį“.
Treneris socialiniame tinkle Facebook nuolat dalijasi savo įžvalgomis apie perskaitytas knygas.
